Kaip paversti seną kalbą nauja?

1/0
Teksto dydis:

Žurnalas “Naujasis židinys-Aidai” kalbino kunigą Vaclovą Aliulį MIC apie liturginių tekstų vertimų problemas.

- Šv. Mišios lietuvių kalba šiandien daugeliui tikinčiųjų atrodo natūralus dalykas, tačiau Bažnyčios istorijos mastu tautinės kalbos Liturgijoje įsigalėjo juk palyginti neseniai ir tai buvo tarytum perversmas, vertintas prieštaringai. Kaip tai vyko?

- Vatikano II Susirinkimui priėmus nutarimą leisti plačiau vartoti Liturgijoje tautines kalbas, kilo didžiulis susidomėjimas, kad galime grįžti į ankstyvuosius krikščionijos amžius, kada Liturgijoje skambėjo tautinės kalbos. Jos išsilaikė ligi šių dienų ne itin pakitusios daugelyje Rytų krikščionių Bažnyčių. Tautines kalbas į Liturgiją ryžtingai sugrąžino Reformacija, o Katalikų Bažnyčioje, pabrėžiant tūkstantmetį tęstinumą ir vieningumą, liko gyvuoti garbingoji senoji lotynų kalba. Susirinkimas iš viso neatsisakė lotynų kalbos, ji ir toliau liko pagrindinė ta prasme, kad naujos liturginės knygos ir apeigų taisyklės pirmiausia skelbiamos lotyniškai, o tik po to verčiamos į gyvąsias tautines kalbas.

Įvairių kraštų vyskupams ir liturgijos darbininkams po Susirinkimo iškilo daugybė klausimų ir abejonių, kokių principų dera laikytis, rengiant liturginių tekstų vertimus į šiuolaikines kalbas. Iš pradžių tekstų rengėjai rėmėsi turimu išmanymu ir bendraisiais vertimų dėsniais – atsirado nemenkas margumynas. Ypač nevienodai buvo sprendžiamas griežtumo (pažodiškumo) ir laisvumo (prasmės atitikimo) santykis, įkultūrinimo atskirose tautose mastas ir kt.

Po Susirinkimo įsteigtoji Liturginės konstitucijos įgyvendinimo taryba (toliau – Taryba), atsiliepdama į gausius klausimus, 1969 m. sausio 25 d. išleido Vyskupų konferencijų pirmininkams ir tautinių Liturginių komisijų pirmininkams adresuotą „Instrukciją dėl liturginių tekstų vertimo bendruomeninėms pamaldoms“ (toliau – Instrukcija) ir taip suteikė didelę paspirtį vertimų darbininkams ir bažnytiniams vadovams, kurie privalėjo vertimus tvirtinti. Nemažą pagalbą suteikė vieno žymiausių Tarybos ekspertų, t. Antoine‘o Dumas OSB straipsnis Romos mišiolo vertimo klausimais, išspausdintas Tarybos mėnesiniame oficialiame leidinyje Notitiae.

Beje, skaudžiausi sopuliai tvinko ir ietys buvo laužomos ne dėl vertimų į gyvąsias kalbas, o dėl labiau principinių dalykų, ypač dėl celebruojančio kunigo ir Mišiose dalyvaujančios tikinčiųjų bendruomenės sąveikos, bet tai – ne mūsų tema.

- O Lietuvoje?. Juk jūs, būdamas Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos sekretorius, vėliau pirmininkas, apie ketvirtį amžiaus darbavotės prie lietuvių kalbos įvedimo į liturgiją ištakų.

- Mums nereikėjo pradėti darbo plyname lauke. Liturginių tekstų vertimų būta jau pirmosios Nepriklausomybės metais. Inteligentai buvo pamėgę kanauninko Adolfo Sabaliausko (Žalios Rūtos) maldaknyges „Šlovinkim Viešpatį“ ir „Viešpaties angelas“, taip pat jo parengtą „Didžiąją savaitę“, o maldingąją liaudį buvo pasiekęs marijonų leidžiamas sekmadienių mišiolėlis „Liturginės Mišios“. Taigi turėjome sektinų ir kartu tobulintinų pavyzdžių. Minėtuose leidiniuose liturginiai tekstai buvo išversti sąžiningai, bet jie buvo skirti vien tyliai skaityti, o dabar reikėjo juos parengti tokia forma, kuri tiktų ir viešam balsiam skaitymui ar giedojimui. Kaip padaryti, kad kunigas ir tikintysis klausydamas nesipurtytų, tardamas neužspringtų? Ir kad amžių nugludinti lotyniškieji tekstai jam lietuviškai skambėtų kaip savi? Juk Liturgijos atnaujinimo tikslas – priartinti ją šiandienei Dievo tautai, o ne pristatyti kaip studijuotiną senieną. Tokiam užmojui mus drąsino pro Geležinę uždangą prasiveržę kunigo Stasio Ylos maldynai „Sveika, Marija“ ir „Tikiu Dievą“, taip pat jo knygelė „Liturginės terminijos klausimai“.

Lietuvos vyskupijų Liturginė komisija, paskirta 1965 m. vasario 10 d., papildyta trimis mėnesiais vėliau, per pusmetį parengė Ritualą – „Romos katalikų apeigyną Lietuvos vyskupijoms“, pasiremdama minėtais pavyzdžiais ir, svarbiausia, Susirinkimo Liturginės konstitucijos Sacrosanctum Concilium 36, 40, 48 ir 54 str. nurodymais, nes dar nebuvo paskelbta jokių papildomų direktyvų. Vyskupijų valdytojai, dalyvaujantys Susirinkimo IV sesijoje, apsvarstė „Apeigyno“ rankraštį Romoje su vyskupais Vincentu Brizgiu ir Pranu Braziu, su žymiais Romos ir JAV lietuviais teologais. Šitaip koreguotą tekstą Šv. Apeigų kongregacija patvirtino tų pačių 1965 m. lapkričio 6 d., ir toks jis buvo netrukus išspausdintas Amerikoje.

Mūsų Liturginės komisijos pirmininkas mons. Česlovas Krivaitis parsivežė ir žodinį padrąsinimą, kad skubiai parengto vertimo stiliui dar galima duoti neesminių pataisų. Tai atlikus, buvo nuotaikingai peržengtas pirmas slenkstis – „Apeigynas“ 1966 m. buvo išleistas dviem tomais ir netrukus (manding, 1967 m. pavasarį) imtas visuotinai naudoti bažnyčiose. Dauguma tikinčiųjų ir kunigų mielai priėmė lietuviškai atliekamas sakramentų, pašventinimų, procesijų apeigas, nes jose tikintieji galėjo daug sąmoningiau dalyvauti. Svyravimų, neaiškumų ir nepritarimo vingių atsiras, žingsnis po žingsnio įvedant lietuvių kalbą šv. Mišiose. Daug kam atrodė, kad gimtoji kalba nepakankamai ori, negana iškilminga ir slaptinga švęsti didžiajam Eucharistijos slėpiniui.

Šie priekaištai kai kuriose šalyse buvo daug griežtesni negu pas mus, veikiausiai todėl, kad ten, prisidengus Susirinkimo autoritetu, buvo imtasi neatsakingų, kartais tiesiog nerimtų eksperimentų, nuo kurių mus saugojo lietuviškas santūrumas.

- Tokių priekaištų pasigirsta ir šiandien.

- Nevykę perdėjimai iš vienos pusės ir klasiškos, Bažnyčios vieningumą simbolizuojančios lotynų kalbos patrauklumas iš kitos daliai dvasininkų ir tikinčiųjų kėlė ir tebekelia drausmingos praeities nostalgiją. Tai įvertindamas, pop. Benediktas XVI neseniai plačiai atvėrė duris lotynų kalbai ir vad. tridentinei Liturgijos formai. Kartojasi įprastas istorijos bangavimas. Pribrendus nepasitenkinimui esama būkle, ateina revoliuciniai perversmai, dažnai su kraštutinumais, tada imama pasigesti, kaip atrodo, garbingos tvarkingesnės praeities. Nuosekliai mėginama grįžti prie ancien régime1, bet restauracijos mėginimai savo ruožtu neapsieina be painiavų, nes neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę. Sunku tikėtis, kad gražia, bet nesuprantama kalba atliekama Liturgija patrauktų į tikėjimą tuos, kuriems nieko nesako pamaldose girdima gimtoji kalba. Lemia sprendimas – tikėti ar netikėti, melstis ar nesimelsti, o ne kalba ir ne kunigo pozicija prie altoriaus.

- Kaip jums atrodo lotynų ir tautinių kalbų santykio Liturgijoje perspektyvos?

- Tuo tarpu sunku numatyti, kaip toliau klostysis lotynų ir tautinių kalbų vartojimo apeigose proporcijos. Galima numatyti, kad šios pastarosios išlaikys joms pripažintą vietą kaip Liturgijos ordinarinės formos dėmuo, o lotynų kalbai teks poplatė ekstraordinarinės formos vieta kaip išimtis tam tikro dvasinio klodo tikintiesiems – estetams, paslaptingumo mylėtojams. Ne kartą žymi Mišių dalis ir dabar esti lotyniškai atliekama tarptautiniuose liturginiuose šventimuose.

Gimtąja kalba švenčiamos Mišios yra ir bus labai brangios lietuvių išeivijai kaip vienas tautinį tapatumą remiančių elementų. Kalbėtis su Dievu ta pačia kalba, kaip su tėvu ir ypač su motina! Naujosios tėvynės kalba – praktiniams reikalams, o sielos lūkesčiams – paveldėtoji. Lotynų kalbos grįžimas prikerpa sparnus liturginių knygų vertėjams, bet neatleidžia jų nuo pareigos papildyti mūsų turimą vertimą pagal trečiąją tipinę Missale Romanum 2002 m. laidą.

- Minėjote, kad verčiant liturginius tekstus iš lotynų kalbos į tautines kilo diskusijų dėl santykio tarp pažodiškumo ir prasmės. Kokias gaires šiuo klausimu pateikia minėtoji Susirinkimo konstitucija „Sacrosanctum Concilium“?

- Liturginės konstitucijos 36 str. nurodo, kad lotynų kalba ir toliau lieka pagrindinė Romos apeigų Liturgijos kalba, o gimtoji tikinčiųjų kalba gali būti bažnytinės vadovybės leidimu vartojama įvairiose Liturgijos dalyse, kuriose gali atnešti žmonėms daug naudos. Aplinkinis Konstitucijos skyrių kontekstas rodo, kad nauda žmonėms reiškia galimybę geriau pažinti apeigų turinį ir į jas veikliai įsijungti. Konstitucijos 54 str. numatė, kad Mišiose gimtajai kalbai skirtina derama vieta ypač skaitiniuose, visuotinėse maldose ir apskritai žmonėms skirtose dalyse. Kartu ragino pasirūpinti, kad tikintieji galėtų drauge kalbėti ar giedoti jiems skirtąsias dalis lotyniškai. Šis raginimas mažai kur buvo vykdomas.

Tautinių kalbų vartojimas, kaip ir visi Liturgijos atnaujinimo momentai, nebuvo savitikslis. Visada atmintina bendroji Liturgijos atnaujinimo paskirtis: „Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio [Eucharistijos] stebėtojai, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas ir maldas, sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme, šviestųsi Dievo žodžiu, stiprintųsi nuo Viešpaties kūno stalo, dėkotų Dievui ir, aukodami tyrąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir patys drauge su kunigu aukodami, išmoktų aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristui tarpininkaujant, vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarpusavyje, kad Dievas pagaliau būtų visa visuose“. Ištisai cituoju Konstitucijos 48 str. dėl jo nepaprastos svarbos. Ne viena reformos įgyvendinimo klaida atsirado, išleidus iš akių šį tikslą.

Tolesnė praktika netrukus parodė, kad l’appetito vien’ mangiando2. Įvairių kraštų vyskupų konferencijos prašė ir Dievo kulto kongregacija savo sekretoriaus arkivysk. Annibale’s Bugnini rankomis dosniai dalijo leidimus vartoti tautines kalbas kuo plačiau ir galiausiai ištisose Mišiose. (Beje, arkivyskupą Bugnini daugelis vadina susirinkiminio Liturgijos atnaujinimo tėvu. Jis siekė kuo artimiau įtraukti tikinčiuosius į liturginį vyksmą.) Kilusi prieš jo veiklą reakcija po keleto metų paskatino pop. Paulių VI atleisti jį iš tarnybos Dievo kulto kongregacijoje ir pasiųsti nuncijumi į Teheraną. Mūsų Mišiolo vertimą 1980 m. jau tvirtino būsimasis kardinolas Virgilio Noè.

- Tad esminis Bažnyčios dėmesio tautinėms kalboms tikslas – kuo sąmoningesnis tikinčiųjų dalyvavimas Liturgijoje?

- Minėtoji Instrukcija sako: „Vertimai Liturgijoje turi uždavinį skelbti tikintiesiems gerąją išganymo naujieną ir išreikšti Bažnyčios maldą Viešpačiui. [...] Šis tikslas dar nebus pasiektas, jei Liturgijai skirtas vertimas kita kalba išreikš tik originalo raidinį turinį ir mintis“. Ypač akcentuočiau šį nurodymą: „Reikia stengtis tiksliai perduoti konkrečiai tautai jos kalba tai, ką Bažnyčia originalo tekstu norėjo perduoti kitai tautai kita kalba“.

Toliau aiškinama: „Taigi vertimo tikslumas negali būti sveriamas, žiūrint kiekvieno žodžio ar kiekvienos frazės, bet atsižvelgiant į visą liturginio bendravimo kontekstą pagal jo prigimtį ir jam charakteringais būdais“ (6). Kitur kartojama: „Liturginio žodinio bendravimo akte negana svarstyti, ką sako originalo raidė. Dar reikia žiūrėti, kas kalba, kam ir kaip“ (7). Toliau smulkiau nagrinėjamos šios bendros nuorodos, bet mums tai užimtų per daug laiko ir vietos. Visus reikalavimus, manding, galime suglausti taip: liturginio teksto skaitytojai ar klausytojai turi jį gauti tokį, kad galėtų priimti tarsi jų kalba parašytą/paskaitytą ir nebūtų nuolat verčiami sukti galvą, kaip tai skambėtų, jei būtų sukurta jų gimtąja kalba.

- Vartydama šią Instrukciją matau ir daugiau panašios prasmės citatų, įspėjančių dėl pažodinių vertimų netinkamumo. Vertėjai skatinami „išlukštenti minčių turinį ir suteikti joms naują formą, kuri būtų tiksli ir tinkama“ (8); išryškinamas principas, jog „semantinis vienetas (tai, iš ko suvokiama prasmė) kartais esti ne žodis, o visas sakinys. Todėl vengtina aptemdyti ar iškreipti tikrąją teksto prasmę per daug analitiškais vertimais, perdėtai pabrėžiančiais kiekvieną žodį ar kai kuriuos žodžius“ (12). Instrukcija kreipia ieškoti lotyniškųjų liturginių tekstų prasmės ir vertėjo kvalifikacijai kelia itin aukštus reikalavimus: jis turi išmanyti ir teksto kritiką („verčiama pirminė versija ar bent ta, kuri laikoma geriausia“), ir istorinę, kultūrinę bei krikščioniškąją verčiamų tekstų vartoseną. Įdomu būtų išgirsti apie kokį sudėtingą vertimo atvejį iš Jūsų paties patirties...

Verčiant „Mišių eigą“, sunkiausias kąsnis buvo vyno konsekracijos formulė. Nesisekė mums ją nustatyti laiškais susirašinėjant su Romos lietuviais teologais, bet pavyko suderinti nuvežus tvirtinti Mišiolą į Romą ir abejotinus klausimus apsvarsčius gyvu žodžiu. Lotyniškai ši formulė skamba taip: Accipite et bibite ex eo omnes: hic est enim calix sanguinis mei Novi et aeterni Testamenti, qui pro vobis et pro multis effundetur in remissionem peccatorum. Hoc facite in meam commemorationem. Pažodinis lietuviškas vertimas: Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė mano Kraujo Naujos ir amžinos Sandoros, kuris už jus ir už daugelį bus išlietas nuodėmių atleidimui. Tai darykite mano atminimui.

Iš karto keli keblumai: 1) kuris neturi atsikliūti už pusmylio nuo pažymimojo žodžio kraujo, privalo sekti išsyk po jo; 2) už daugelį ar už visus: daugsyk Naujajame Testamente ir teologijoje tvirtinama, kad Jėzus kentėjo už visus žmones, tik ne visi apsisprendžia Jo kančios nuopelnais pasinaudoti; amžinai pražūstantieji būtų nekalti, jei Atpirkėjas nebūtų už juos kentėjęs; 3) bus išlietas ar jau sakramentiškai išliejamas? 4) išliejamas ar praliejamas (prof. Maceina)? Buvo aišku, kad keblumų turėjo ir kitų tautų vertėjai, todėl mūsiškiai dairėsi taip pat į jų sprendimus.

Viską dešimtį kartų apsvarsčius, nustatyta tokia formulė, kokią asmeniškai patvirtino pop. Jonas Paulius II (pateikus jam atgalinį pažodinį lotynišką vertimą) ir kokią turime mūsų mišioluose: Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė Naujosios ir amžinosios Sandoros, mano Kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Pirmojo sprendimo motyvai: taurė ... Sandoros, kablelis rodo, jog taurė mintyje kartojama, taigi taurė mano kraujo, kuris – tegyvuoja lietuviška sintaksė!

Kitais klausimais turėjome gilintis į NT tekstus. Apie Eucharistijos įsteigimą tais pačiais žodžiais pasakoja Mt 26, 28 ir Mk 14, 24 (šiame pastarajame praleista nuodėmių atleidimui); pasakoja ir 1 Kor 11, 24–25, bet nenurodo kūno davimo ir kraujo išliejimo, taigi mūsų klausimu nenurodo nei vienaip, nei kitaip. Mums užteks palyginti Mato ir Luko tekstus.

Pereiname tad prie mūsų antrosios abejonės: už daugelį (daugybę) ar už visus? Įvairūs egzegetiniai žodynai rodo, kad graikų k. peri pollwn3, hyper pollwn dažna reikšmė: už visus, kurių yra daug. Prancūzų ekumeninis NT vertimas (TOB4) Mt 26, 28 komentuoja taip: „Jėzus... skelbia visuotinumą savo aukos už daugybę, tai yra, pagal semitinę šios formulės reikšmę, už žmonių visumą (plg. Iz 53, 12)“. Remdamiesi šia samprata, anglai, vokiečiai, ispanai vyno konsekracijos fromulėje turi: for you and for all (men); für euch und für alle; por vosotros y por todos los hombres, taip ir lietuviškai turime: už jus ir visus. Nemaža tautų pasirinko griežtesnį vertimą. Pavyzdžiui, lenkai: za was i za wielu – „už jus ir už daugelį“, ir patys prancūzai: pour vous et pour la multitude – „už jus ir už daugybę“.

Prel. Ladas Tulaba, Biblijos mokslų daktaras, siūlė ir mums vartoti už jus ir už daugybę. Teikdami pirmenybę aiškumui, jo patarimo tada nepaklausėme – turėsime paklausyti dabar. Prieš porą metų Dievo kulto kongregacija įpareigojo visų kraštų hierarchiją tinkamu būdu įvesti Liturgijoje tą griežtesnįjį variantą: už daugelį arba už daugybę. Motyvas: vieningumas su daugelio Rytų ir Vakarų (katalikų ir kitų krikščionių) Bažnyčių vartosena. Drauge nuramino lig tolei laisvesniąją, prasminę formulę: už visus (žmones) vartojusių tautų dvasininką ir tikinčiuosius, kad toji formulė buvo ir yra galiojanti. Pakeitimas – drausminis patvarkymas, ne dogminis sprendimas.

Trečioji abejonė – dabartis ar ateitis? Graikiškai yra ekchynnomenon, esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis – išliejamas. Italų, prancūzų, vokiečių kalbos neturi esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvio, tad vartoja būtąjį dalyvį: versato, versé – išlietas, o vokiečiai – veiksmažodžio esamojo laiko pasyvą vergossen wird – yra išliejamas. Šiuo pastaruoju atveju būtų galima spėti ir artimąjį būsimąjį laiką, bet kontekstas to nerodo.

Ketvirtoji: pralieti galima tiek savą, tiek svetimą kraują, bet Senajame Testamente aukos kraujas ant aukuro būdavo išliejamas (šiam aiškinimui pritarė Antanė Kučinskaitė).

- O kokių dar duomenų turime Biblijoje dėl esamojo ar būsimojo laiko konsekracijos formulėse? Tai juk liečia Mišių aukos tapatybę su Paskutine vakariene ir su Kristaus kančia.

- Rusų Biblijoje, Sinodal’noje izdanije, Mt 26, 28, skaitome: ... ibo sije jest’ Krov’ Moja Novogo Zaveta, za mnogich izlivajemaja vo ostavlenije grechov. Mk 14, 24: sije jest’ Krov’ Moja Novogo Zaveta, za mnogich izlivajemaja, taigi esamasis laikas.

Prancūzų ekumeninis NT vertimas (TOB), Mt: car ceci est est mon sang, sang de l’alliance, versé pour la multitude, pour le pardon des péchés. Mk: Ceci est mon sang, sang de l‘alliance, versé pour la multitude. Italijos vyskupų konferencijos leidinys (CEI), Mt 26, 28: perché questo è il mio sangue dell‘alleanza, che è versato per molti per il perdono dei peccati. Mk 14, 24 tas pat, tik neminima nuodėmių atleidimo. Lk 22, 20: Questo calice è la nuova alleanza nel mio sangue, che è versato per voi. Prancūzai ir italai neturi neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio, tą pačią formą vartoja esamajam ir būtajam laikui, bet tikrai čia nėra būsimasis.

Pamėginsime skverbtis prie graikiškų ir lotyniškų šaltinių.

Graikiškasis NT, Mt 26, 28: touto gar estin to haima mou tės diatėkės to peri pollwn ekchynnomenon, Mk 14, 24: touto estin to haima mou tės diathėkės to ekchynnomenon hyper pollwn. Lk 22, 19–20: touto estin to swma mou to hyper hymwn didomenon... Touto to potėrion hė kainė diathėkė en tw haimati mou to hyper hymwn ekchynnomenon. Lietuviškai pažymiu tarinius: nes tai yra mano kraujas – sandoros kraujas, už daugelį išliejamas; Tai mano kraujas – sandoros kraujas, išliejamas už daugelį; tai yra mano kūnas, už jus atiduodamas. Ši taurė yra naujoji sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas. Visur esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis.

Šv. Jeronimo VULGATA ir NOVA VULGATA (1986. Mt 26, 28: hic est enim sanguis meus novi testamenti, qui pro multis effunditur... Mk 14, 24: Hic est sanguis meus novi testamenti, qui pro multis effunditur. Lk 22, 19–20: Hoc est corpus meum, quod pro vobis datur. [...] Hic calix novum testamentum est in sanguine meo, qui pro vobis funditur. Taigi išliejamas..., išliejamas..., atiduodamas..., liejamas. Ilgus laikus Vulgatoje ir Romos mišiole buvo prigijusi būsimojo laiko forma, todėl Mišiolas ir šiandien, nepaisant esamojo laiko patikslintose Evangelijose, teikia būsimąjį laiką: ... hoc est enim corpus meum, quod pro vobis tradetur... hic est enim calix sanguinis mei... qui pro vobis et pro multis effundetur, taigi bus atiduotas..., už jus ir už daugelį bus išlietas.

Lenkų vertėjai turi stiprią tradiciją versti būsimuoju laiku: krew będzie wylana; taip Biblia Tysiąclecia, Biblia Poznańska, Biblia Praska (vysk. Kazimierzo Romaniuko), NT przekład ekumeniczny, ir pats Mszał Rzymski. Greičiausiai, sekama tradicija ir interpretuojama, kad Viešpats kraują fiziškai pralies tik rytojaus dieną, bet tai nėra nepajudinamas pagrindas keisti originalo vartojamą laiką.

Šia tradicija taip pat Šv. Rašto vertime sekė arkivysk. Juozapas Skvireckas. Pagal jį „Liturginio maldyno“ I leidime (1968) turėjome: bus pralietas. Šiuolaikiniai Česlovo Kavaliausko, Algirdo Jurėno, Alfredo Vėliaus, Kosto Burbulio („Tikėjimo žodžio“) vertimai vartoja esamąjį laiką: (ati)duodamas, išliejamas. Tad be svyravimų „Romos mišiole“ ir „Liturginio maldyno“ II, III, IV ir V leidimuose turime esamojo laiko formas. Taip išreiškiamas Paskutinės vakarienės aukos ir Kalvarijos aukos tapatumas.

- Kokių atgarsių sulaukė liturginių tekstų vertimai į lietuvių kalbą?

- Nesant galimybės Lietuvos spaudoje svarstyti liturginių vertimų kokybę, buvo laukiama išeivijos balso. Deja, jis buvo negarsus ar mūsų nepasiekdavo. Kartais nugirsdavome, kad JAV t. Vytauto Zakaro OFM redaguojami Šv. Mišių sąsiuviniai būdavo pažnaibomi didesnio griežtumo-pažodiškumo šalininkų. Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos ir tėvo Zakaro vertimo principai buvo priimti tokie patys, nebuvo dėl ko ginčytis. Du garbingi išeivijos teologai – prof. Paulius Rabikauskas ir prel. Tulaba uždavė rimtų galvosūkių dar berengiant Romos mišiolo vertimą, o jam išėjus iš spaudos filosofas Antanas Maceina „Aiduose“ 1984 ir 1985 m. paskelbė studiją „Gimtoji kalba liturgijoje“. Studijoje sprendžiamos religinių tekstų vertimo problemos apskritai ir nagrinėjamos kai kurios Apeigyno ir Mišiolo tekstų vietos konkrečiai.

- Kokių diskusijų buvo kilę?

- Viena įdomiausių – dėl Tikėjimo išpažinimo teksto: Tikiu Dievą ar Tikiu į Dievą?

Gyvosios kalbos ir literatūriniai pavyzdžiai rodo, jog lietuviškai „tikėti“ vartojama tiek su prielinksniu „į“, tiek be prielinksnio, ir nematyti jokio reikšmės skirtumo. Todėl jau pati pirmoji poterių kalbos taisymo komisija – Kazimeras Būga, Juozas Balčikonis, Jonas Jablonskis, Jurgis Šlapelis, Juozas Laukaitis, Alfonsas Petrulis, – susirinkę Seinuose 1909 m. pripažino, jog prielinksnis „į“ yra atsiradęs dėl slavų kalbų įtakos, o lietuviškai vartosenai jis nereikalingas, neteiktinas. Tokią poziciją vėliau įtvirtino Leonardo Dambrausko parengtas, profesorių Antano Salio ir Prano Skardžiaus redaguotas „Kalbos patarėjas“ (1939). Liturginė komisija ją rado pakartotą minėtuose kun. Ylos leidiniuose ir, ja vadovaudamosi, kasdieniuose poteriuose ir Mišių Credo parašė Tikiu Dievą be prielinksnio.

Tėvas profesorius Paulius Rabikauskas SJ plačiu straipsniu mokslingai gynė kalbininkų nuo seno puolamą prielinksninę formą „tikiu į... Dievą Tėvą..., į Sūnų..., į Šventąją Dvasią..., į Švenčiausiąją Trejybę“ ir drauge „tikiu“ be prielinksnio, kalbant apie Bažnyčią, nuodėmių atleidimą, amžinąjį gyvenimą ir kt. (žr. jo str. „‘Tikiu Dievą‘ ar ‚tikiu į Dievą‘?“, in: Aidai, 1968, Nr. 10). Liturginės komisijos sekretoriaus atsakymas su abejonėmis „Aidų“ nepasiekė, Romos–Lietuvos diskusija nutrūko. Tik gerokai vėliau mūsų bičiuliai atsiuntė du straipsnius iš tų pačių „Aidų“: Leonardas Dambriūnas (Dambrauskas), „Dar dėl ‚tikėti‘ vartojimo“ (1969, Nr. 8, p. 378–379), Antanas Salys, „Ir vis dėlto ne taip“ (1972, Nr. 8, p. 371–376).

Mūsų Liturginės komisijos nariai, studijuodami teologiją seminarijose, nieko nebuvo girdėję, kad reikėtų kažkaip skirtingai tikėti (į) Jėzų Kristų ir Bažnyčią, kuri betgi neegzistuoja be savo Galvos – Kristaus. Be to, amžinuoju gyvenimu Jėzus vadina tik palaimingąjį amžiną buvimą su Dievu; nesibaigiantį būvį be Dievo Jėzus vadina amžinuoju kentėjimu, o ne amžinuoju gyvenimu.

Nėra abejonės, kad tikėjimo išpažinime skelbiame palaimingąjį kūno iš numirusių prisikėlimą – kūno pašaukimą egzistuoti Dievo laimėje, o ne apskritai naują kūno būvį. Nuodėmių atleidimas nėra tik kalčių „ištrynimas“, bet esminis sielos pašventinimas, kurį įvykdo Šventoji Dvasia. Taigi sunku teologiškai pagrįsti dvejopą lietuvišką sintaksinį „tikiu“ derinimą, nes visais minėtais atvejais reiškiame tikėjimą esminiu Švč. Trejybės Asmenų veikimu.

Senosios bažnytinės lotynų kalbos mokovai, kuriuos cituoja prof. Rabikauskas, teisingai pastebi, kad in prie lotyniškojo credo, o dar pirmiau eis prie graikiškojo pisteuo atsirado tik su krikščionybe (NT) ir kad tai reiškė tam tikrą intencionalumą5: ne tik pripažįstu, jog mano tikėjimo objektas egzistuoja, bet ir kad aš jo siekiu ar save jam patikiu. Betgi pagrįstai klausiama: ar ši reikšmė neturėtų nuosekliai galioti visiems siekiamiems tikėjimo objektams: ne tik Trejybės Asmenims, bet ir Bažnyčiai – išganymo bendrijai, nuodėmių atleidimui, kūno prisikėlimui, amžinajam gyvenimui, šventųjų bendravimui?

Skirtumą teigia „Katalikų Bažnyčios katekizmas“ (1996). Jo 750 str. sako: „Apaštalų tikėjimo išpažinime mes išpažįstame tikėjimą šventąja Bažnyčia (Credo [...] Ecclesiam), o ne į Bažnyčią, kad Dievo nesupainiotume su Jo kūriniais ir aiškiai priskirtume Dievo gerumui visas dovanas, kurias Jis yra sukaupęs savo Bažnyčioje“. Lietuvos vyskupų konferencija 2005 m. įsakė daryti šį skirtumą liturginėse knygose, katekizmuose, maldaknygėse, tikybos vadovėliuose. Klausysime.

Iš kur šis skirtumas lotyniškajame Credo ir paskui jį – daugelyje kitų kalbų? Atsakymo turime ieškoti seniausiuose tikėjimo išpažinimuose ir klasikinių kalbų vartosenoje, ypač graikiškame ir lotyniškame Naujojo Testamento tekste.

- Ar galima rasti svarių kalbinių įrodymų prielinksninei ir tiesioginei tikiu vartosenai mūsų gimtojoje kalboje?

- Akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ (t. XVI, p. 233–235) dešimtys pavyzdžių rodo, jog lietuviškoji rašytinė ir gyvoji vartosena nedaro skirtumo tarp tikėjimo objektų. Prielinksninę formą (su į) randame ne tik prie krikščionių religijos objektų bei vertybių, bet ir prie tikėjimo surogatų – burtų bei prietarų. Lygiai tikėjimas religiniais objektais, jų tikru egzistavimu, reikšme bei vertybėmis reškiamas ir galininku (su ir be į), ir naudininku, ir įnagininku: Tikiu ing Dievą, tikiu į Dievą, tikiu Dievą, tikiu Dievui, tikiu Dievu; kita vertus: jie tikėjo į burtus, tikėjo į raganas..., į velnius..., į kortas... į sapnus..., tu vis dar tiki senus dievus... tiki velniui; Salomėja Nėris rašė: tikiu į gyvenimą... Iš LKŽ pavyzdžių galima daryti išvadą, kad lietuviai griežtai neskiria tikėti į ką nuo tikėti ką, ir nematyti, kad viena forma rodytų daugiau intencionalumo, kita mažiau. Tokiu atveju, kaip girdėjau iš kvalifikuotų kalbininkų, belieka spręsti susitarimu.

Kaip, pakeitęs pirmesnį savo požiūrį, pripažino Dambriūnas (Salys nutylėjo), prielinksninė forma tikiu į paranki konstrukcijoms su daiktavardžiu. Tikiu į Kristų – tikėjimas į Kristų suprantama, o Kristaus tikėjimas nevienaprasmis: ar tai, ko Kristus mokė ir ragino tikėti (krikščionių tikėjimo turinys, Kristaus paskelbtasis tikėjimas), ar tai, kad mes tikime Kristų, o ne, pavyzdžiui, Mahometą. JAV lietuviai taip tvirtai įsitikėję kalbininkais, jog rašo tikėjimas Kristų, bet tai tokia pati nesąmonė, kaip valgymas duoną, gėrimas alų. Kas belieka? Jeigu pripažįstame prielinksnį konstrukcijose su daiktavardžiu, negalime jo drąsiai braukti ir prie veiksmažodžio. Priėjus iki čia, reikėtų leisti visus religinio tikėjimo objektus reikšti su prielinksniu: tikiu į.

Dambriūnas pastebi prielinksnėjimo tendenciją daugelyje europiečių kalbų, taip ir lietuvių kalboje. Leidžiama sakyti ir rašyti semiu samčiu ir semiu su samčiu, pavirto nieku ir į nieką pavirto.

- Gilyn į mišką daugiau medžių...

- Salva reverentia mokslininkams ir katekizmams, dar galima paknebinėti atskirų kalbų požiūriu: ar prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, lietuvių ir t. t. kalbos gyvoji vartosena jaučia kokį nors skirtumą tarp „tikiu“ su prielinksniu ir be prielinksnio? Taip, vokiečių, anglų kalbų religinėje frazeologijoje šis skirtumas yra: Ich glaube an Gott..., ich glaube die heilige katholische Kirche; I believe in God..., i believe... the Church..., tačiau Mišių Credo: We believe in the holy catholic Church. Prancūzai apaštalų tikėjimo išpažinime netikėtai daro skirtumą tarp Tėvo bei Sūnaus ir Šventosios Dvasios: Je crois en Dieu le Père tout-puissant... et en Jésus-Christ...; je crois à l‘Esprit Saint... je crois l‘Eglise... – išeitų „tikiu į ką: į Dievą Tėvą visagalį... ir į Jėzų Kristų; tikiu kuo: Šventąja Dvasia, ir tikiu ką – Bažnyčią. Broliai slavai jokio skirtumo nemato ir, nors užmušk, nepavartos ja wierzę ar vieruju be prielinksnio: on w każde głupstwo wierzy, on verit vo vsiakuju jerundu... Todėl lenkai Katechizm Kościoła katolickiego tame 750 str. pasiaiškina, kad lotyniškoji sintaksė turi tokį ypatumą, tačiau skirtumo neperkelia į savo kalbą, kurios gyvoji vartosena ir mąstysena skirtumo nejaučia.

- Labai įdomi jūsų įžvalga, kad problema ne tik (ar ne tiek) filologinė, o ir (ar kiek) teologinė: ar išpažįstame tikėjimą į Bažnyčią, kūnų prisikėlimą, amžinąjį gyvenimą etc. kaip į Dievo veikimo apraiškas, ar hierarchizuodami pabrėžiame, jog visa tai „ne Dievas“.

- Taip, lotynų kalboje atsiradusi kalbinė skirtis (tikiu į Dievą ir tikiu Bažnyčią) galėjo paskatinti teologinę skirtį. Lieka klausimas, kiek pagrįstas yra šis lotyniškų posakių credo (tikiu) ir credo in (tikiu į) reikšmių skyrimas ir kiek jis privalomas kitoms kalboms. Įdomu, kad seniausieji, autoritetingiausieji Bažnyčios magisteriumo dokumentai – graikiški Simboliai – šio skirtumo nedaro, bet visus religinio tikėjimo objektus priima ir skelbia prielinksninėmis pisteuo eis formomis. Taigi nereikėtų dogmatizuoti lotyniškosios sintaksės ypatybes.

- Ar skaitėte Antano Maceinos knygą „Daiktas ir žodis“, 1998 m. išleistą „Aidų“ leidyklos („Geltono lapo“ serijoje), sudarytą iš trijų anksčiau skelbtų tekstų („Lietuvių kalbos filosofija“ (1990), „Gimtoji kalba liturgijoje“ (1985 ir 1984), „Filosofija ir lietuvių kalba“ (1978))?

- Ši knygelė manęs Romoje nepasiekė ir grįžęs jos neaptikau, tik neseniai man ją padovanojo bendražygis kan. Vytautas Masys. Nors knygelė nedidelė, bet išties svari. Kiekvienas iš tų trijų straipsnių-studijų netikėtai giliai užgriebia santykį tarp minties, žodžio ir daikto. Pirmojoje studijoje autorius galiausiai tvirtina: „žodis visados yra pirmykštis; jis stovi kiekvieno mąstymo pradžioje; mąstymas prasideda mąstomojo objekto pavadinimu, nes neobjektinio arba tuščio mąstymo nėra ir negali būti“ (p. 21). Manyčiau, šituo nepaneigiama, kad už kalbos žodį pirmesnis yra mintyje tariamas žodis, nes juk mąstome ir apie dalykus, kurių pavadinimo nežinome, tik patys sau juos kažkaip be žodžių mintyse apibrėžiame. Tikriausiai mąsto ir neregintieji kurčnebyliai pagal lytėjimu gaunamus įspūdžius, ar ne?

Labai įdomūs prof. Maceinos svarstymai apie tai, kaip sunku ar beveik neįmanoma vienos kalbos žodžiais tolygiai perteikti kita kalba išreikštą mintį ar vaizdą, nes to paties objekto pavadinimai atskirose kalbose turi skirtingą atspalvį: siuvimo amatu besiverčiantis žmogus lietuviškai vadinasi siuvėjas, o vokiškai Schneider – sukirpėjas, mūsų kalvis kala, o vokiečių Schmied – formuoja, ispanų vėl ką kita daro. Skiriasi lotyniškoji potentia ir lietuviškoji galimybė.

Nesutampa vartojimo plotas tarytum tapačių žodžių lot. gratia ir liet. malonė. Graikiškas aggelos, lotyniškas angelus („pasiuntinys“, „skelbėjas“) ne tik praneša žinią, bet ir ją vykdo. Nepatyrusiam ar itin skrupulingam vertėjui visada gresia pavojus versti pavienius žodžius pačia kasdieniškiausia ar techniškiausia reikšme ir gauti nesąmonę: gratiarum actio jam bus malonių veikimas, nors prasmė dėkojimas. Imdamiesi svetimkalbio teksto, mes patenkame į kitokio mąstymo ir vaizdavimo pasaulį, o iš jo grįžtant atsiranda pavojus lietuviškais žodžiais kalbėti nelietuviškai, kaip ne sykį atsitinka Amerikoje ar Sibire augusiems tautiečiams6. Toks pat pavojus puola ir skrupulingus vertimų kritikus, reikalaujančius išversti kiekvieną originalo žodelį kasdiene jo reikšme ir užmirštančius, kad apibrėžtą prasmę žodis gauna tik posakyje-sakinyje. Galiausiai liturginiai vertimai privalo tarnauti maldai, o ne lotynų kalbos studijoms.

- Išties, Maceina varijuoja mūsų cituotos Instrukcijos nuostatą, jog svarbu perteikti ne žodžius, o prasmę, ir Maceinos formuluotė netgi radikalesnė: „Juo pažodžiau liturginius tekstus versime, juo labiau šie mūsų vertiniai tols nuo Bažnyčios minties“ (p. 63). Taigi ir vėl griežtai įspėjama dėl pažodinio vertimo netinkamumo: „Kaip lengva, verčiant lotyniškąjį tekstą, nutolti nuo jo minties ar teikti šiai minčiai kitokią atšvaitą, negu ją teikia liturgija“ (p. 62), „būdingas lotynų kalbos formas išmokstame nesunkiai, bet jų prasmės atšvaita lieka mums vis tiek nesuprantama“ (p. 64).

- Vertėjui privalu ne tik gerai mokėti kalbą, iš kurios verčia, bet ir puikiai – gimtąją, į kurią verčia. Tiesiog turėti stiprų kalbos jausmą. Vaidotas Daunys 1995 m. rašė kun. Česlovui Kavaliauskui, lygindamas jo išverstas Edgaro Poe eiles su keliais kitais vertimais: „Kiti ‚daro tekstą‘, daro lietuviškai jau padarytąjį daiktą. O Jūs tiesiog kalbate lietuviškai“7. Matyt, čia glūdi paslaptis, kodėl priimame kaip savus Česlovo Kavaliausko „Naująjį Testamentą“, Antano Liesio „Psalmyną“ (išskyrus kai kurias tarmybes), Petro Palšio redaguotus Senojo Testamento pamokomųjų knygų ištraukų vertimus Romos mišiolo „Skaitiniuose“. Suvokdami lotyniško ar graikiško originalo prasmę, jo turinį jie permąstė lietuviškai ir išreiškė taip, kad jis taptų savas lietuviui kunigui ir maldininkui.

Studija „Gimtoji kalba liturgijoje“ tęsia ir konkrečiai pritaiko pirmesniosios studijos dėsnius bei išvadas. Maceina konstatuoja, „kad lotyniškosios liturginės maldos yra nuindividualintos, vadinasi, atitrauktos nuo konkrečios žmogaus padėties; kad jos yra perkrautos retorinėmis priemonėmis, todėl dažniausiai suraizgytos gramatiškai ir ilgų sakinių sintaksiškai“ (p 74). Nurodęs keliolika sustingusių vertinių mūsų „Apeigyne“ (1966), Maceina guodžiasi sergančio vaiko laiminimo malda, kuri „galėtų būti gairė, kaip galima gražiai sulietuvinti ir savo dvasia mums svetimą tekstą“.

Sugretinkime profesoriaus numanomą „labai ištikimą“ vertimą: „Melskimės. Dieve, kuriam visa auga ir, kas paaugę, stiprėja, ištiesk savo dešinę ant šio savo tarno, mažumėje sergančio, kad, atgavęs sveikatos žvalumą, jis pasiektų metų pilnybę bei dėkingai nepaliaudamas Tavimi sektų (ar: Tave garbintų) per visas savo gyvenimo dienas“ (pažodžiui). Ir kitą, kūrybišką vertimą, kur „malda yra sulietuvinta taip, kaip normalus žmogus iš tikro nuoširdžiai meldžiasi prie sergančio vaiko lovos“ (p. 75–76): „Melskimės. Dieve, kuris8 visus augini ir stiprini, ištiesk savo galingą ranką šiam vaikeliui, kūdikystėje ligos ištiktam, kad jis išgytų, sveikas užaugtų ir visą gyvenimą ištikimai Tave garbintų“ (Ap. I, 132).

Pateikęs gerokai, jo manymu, sektinų pavyzdžių, profesorius daro ir nemaža priekaištų „Apeigynui“, dar daugiau – dvidešimčia metų vėliau (1987) išleistam „Romos mišiolui“ ir apibendrina: „Apeigyno pradėtas kelias įdėti į lotyniškąsias maldas daugiau širdies, daugiau jausmo, priartinant jas prie mūsų pergyvenimo, yra sektinas visu plotu. Šiuo atžvilgiu Apeigynas prašoka mūsų mišiolą visu ūgiu“ (p. 80).

- Būtų įdomu pažiūrėti, kuria linkme toliau ėjo ir tebeina lietuviškieji liturginiai leidiniai, kaip sprendžiamas juose santykis tarp pažodinio atitikimo ir prasmės. Štai vartau pernykštį „Liturginio maldyno“ penktą leidimą, kuriame yra įdėta ir svarbiausios ištraukos iš kai kurių naujųjų apeigynų. Jame teikiamas gailesčio aktas (p. 48) skamba pompastiškai: Dieve mano, iš visos širdies gailiuosi dėl visų savo nuodėmių ir bjauriuosi jomis, nes nusidėdamas ne tik nusipelniau Tavo teisingų bausmių, bet ir įžeidžiau Tave, aukščiausiąjį gėrį, vertą mylėti labiau už viską. Todėl tvirtai ryžtuosi, padedamas Tavo malonės, daugiau nebenusidėti ir ateityje vengti progų nusidėti. Amen. Manyčiau, šiandien daugeliui priimtinesnė Liturginio maldyno antrajame pataisytame leidime (1984, taip pat p. 48) išspausdinta formulė: Gailiuosi, mano Dieve, kad ne visada buvau ištikimas Tau, kad esu nusikaltęs Tavo meilei. Atleisk man, Viešpatie! Nuoširdžiai ryžtuosi taisytis. Jėzau, stiprink mane! Kas ir kodėl sumanė pakeisti?

- Čia ne vertimo reikalas, čia skirtingo dvasingumo raiška. Bausmių įvardijimas, „pasibjaurėjimo“ motyvas ir sunki gramatinė sąranga nukelia mus trejetu šimtų metų atgal, bet nekaltinkime šio leidimo sudarytojų. Jie ištikimai nurašė iš labai autoritetingo leidinio, kuris vadinasi „Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka“ (2007, p. 209). (Rodo)

Ten pat randu tipingą pažodiškumo-prasmingumo pavyzdį, kurį tuojau panarpliosime, nes „Santraukoje“ turime lotyniškąjį originalą ir skrupulingą vertimą, o „Romos mišiole“ prieš 20 metų buvo išspausdintas ir kasmet ketvirtą advento sekmadienį prie altoriaus skaitomas, man regis, ir tikslus, ir sklandus vertimas.

- Taip, mišiolo vertimo formulė – sklandesnė, aiškesnė, geriau atskleidžia asmeninį Dievo veikimą per asmenį angelą ir asmenis mus. Atitinka lietuvių kalbos polinkį kuo daugiau vartoti veikiamąją rūšį: tu vesk mus, ne kad kažkieno būtume nuvesti; ir kiti maldos posakiai natūralūs, ne dirbtiniai. Taip ir darosi neaišku, ar bažnytinių leidinių kokybės raidą per pastaruosius 20 metų žymėti pliusu, ar minusu.

- Atsiprašau, tai ne mano užuomina, ir palyginimas siekia ne tik 20, bet ir 40 metų atgal.

- Kitas keistas dalykas šiame V leidimo maldyne. Ligonių patepimo apeigose yra kartojamas negyvas posakis „Pagarbintas Dievas, visagalis Tėvas, ir t. t.“ su atsaku „Teesie pagarbintas Dievas“ (p. 131). Tai labai primena mūsų senolių pasisveikinimą: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus – Ant amžių amžinųjų. Amen.“ Jis paraidžiui išverstas iš: „Niech będzie pochwalony Jezus Chrystus – Na wieki wieków“ (su lenkišku būsimuoju laiku ir rusišku prieskoniu „Na vieki viečnyje“). Tame pačiame V leidime, „Bendruomeninių Mišių“ skyriuje, randame gyvą lietuvišką formą: „Garbė Tau, Dieve... – Garbė Tau, Dieve, per amžius“ (p. 201). Iš kur toks invariantiškumas?

- Į šį Jūsų klausimą atsako vieša paslaptis, kad „Bendruomeninių Mišių“ tekstai paimti iš lietuviškojo „Romos mišiolo“ (1982 ir 1987), o Ligonių patepimo – iš naujo dalinio apeigyno „Ligonių patepimo apeigos ir pastoracijos gairės“ (2005). Šios abejos liturginės knygos yra aprobuotos Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir patvirtintos Dievo kulto ir Sakramentų kongregacijos atitinkamai 1980 ir 2004 m.

- Suprantama – per ketvirtį amžiaus kitaip pasisuko vėjai. Kur: Romoje ar Lietuvoje?

- Tam tikra prasme ir ten, ir ten. Neseniai iš Panevėžio vyskupo gavau vad. „penktąją instrukciją“ (instructio quinta) liturginių knygų rengimo reikalu. Joje įspėjama dėl kai kurių kalbų vertimuose pasitaikančio minties iškraipymo bei lėkštumo ir reikalaujama tiksliau versti liturginius posakius, jau nuo anksčiau įsigyvenusius daugelio tautų kultūroje. Ši nuostata nesuabsoliutinama. Kartu primenama vartoti gyvosios kalbos posakius ir stilių, kurie perduoda lotyniškojo originalo turinį, nors ir kitais žodžiais bei kitokia sintakse (žr. 21 str.). Deja, mūsų skrupulingieji vertėjai taip pasigavo griežtumo mintį, jog jiems ne sykį rūpi net ir lotynišką sintaksę išsaugoti. Nebijoma tapti „katalikiškesniems už popiežių“, aptemdant gaivią originalo mintį.

- Tačiau toji forma „pagarbintas“ juk gramatiškai ydinga, tai neveikiamasis būtojo laiko dalyvis, kuriuo tik konstatuojamas faktas, jog Dievas jau yra pagarbintas, ir nieko nepasakoma apie kalbančiojo santykį su garbinamuoju. Tokia miglota žodžių painiava ypač keistai atrodo, kai turime omenyje konstitucijos Sacrosanctum Concilium priesaką: liturgijos vertimais siekti, kad tikintieji kuo sąmoningiau tekstą suvoktų ir tartų...

...kaip savo...

- O čia kaip tik aptemdoma prasmė. Ar nenurodytumėte dar vieno kito panašaus atvejo?

- Šv. Mišiose atnašaujant duoną ir vyną lotyniška formulė prasideda žodžiais: Benedictus es, Domine, Deus universi... Pažodžiui būtų: Palaimintas esi, Viešpatie, visatos Dieve. Skamba miglotai, tad mieliau pasekėme vokiečių pavyzdžiu: ... du Schöpfer des Alls – Garbė Tau, Dieve, visatos Kūrėjau...

Nors vertėme iš lotynų kalbos, bet ne kartą pasidairydavome į kitų, ypač stiprias liturginio sąjūdžio tradicijas turinčių, tautų vertimus. A. a. vysk. Juozapas Matulaitis-Labukas kartkartėmis parveždavo mums iš Romos lauktuvių: ką tik išspausdintų Šv. Rašto bei liturginių knygų vertimų į prancūzų, italų, anglų, vokiečių kalbas, patys pasigaudavome vertimų į lenkų kalbą. Kun. Jonas Duoba MIC atsiuntė puikią lotynišką knygą „Graikiškojo NT filologinė analizė“. Nežinau, kaip aprūpinami ar apsirūpina panašiomis pagalbinėmis priemonėmis šių dienų vertėjai, kada nebūtina važiuoti į pasaulio centrą, galima tiesiog išsirašyti ir gauti paštu katalogų ir pačių knygų.

Patirtis buvo tokia: vokiškame Römisches Messbuch Mišių pradžios, atnašų ir komunijos maldos mums pasirodė nebe vertimai, o laisvos improvizacijos lotyniškų oracijų temomis, taigi nebuvo noro jų pavyzdžiu sekti. Itališkame Messale Romano, prancūziškame Missel Romain matėme nuosaikų kūrybingumą, ir tai padėjo mums orientuotis dėl griežtumo ir laisvumo. Beje, lotyniškame mišiolo originale ir itališkame bei lenkiškame vertime apstu painiavos surenkant kintamuosius tekstus kai kurių šventųjų ar jų ištisų klasių garbei: oracijos čia ir ten, o priegiesmiai dar keliose vietose. Prancūzai pasiūlė saliamonišką sprendimą: prie pradžios maldos pateikti vieną iš leistinų priegiesmių ir nurodyti puslapį, kuriame yra visi leidžiami variantai. Mielai juo pasekėme. Dabar dvikalbėse parapijose tarnaujantys kunigai ne kartą pastebi, kad lietuviškame mišiole lengviau susigaudyti. Už tai dėkui prancūzams ir vysk. Labukui.

- Gaila, kad praėjo dvidešimt metų, ir štai matyti ne pažanga, o tiesiog atvirkščiai. Gaila, kad tolstama nuo Mišiolo. Kalbėjome apie Maceinos autoritetą, – o jis juk teigiamai vertino Mišiolo vertimą...

- ...ir dar geriau Apeigyno. Nurodė pavyzdžių, kur lietuviškai pasakyta gerokai glausčiau, be lotyniškos išplėstinės retorikos, bet visos originalo mintys yra išreikštos ir sklandžiai išdėstytos. Gal kažkokia gera dvasia mūsų vertėjus vedžiojo 1965 m., dar nesant jokių Apaštalų Sosto instrukcijų? Vadovavomės pačiu suvokimu, kokį tikslą nubrėžė Liturginė konstitucija: kad žmonės suvoktų ir pajustų, ko Bažnyčia kuria malda prašo, ko trokšta.

Pradėjus mokytis svetimos kalbos, ateina noras ir lietuviškai viską išreikšti, sekant anos kalbos gramatine struktūra. Bet ne šitai yra tikslas. Jeigu jau imamės vertimo meno, tai reikia ir šiek tiek kūrybingumo, kad, pagavęs esmę, pajustum, kaip tai turi skambėti lietuviškai (ne tik sau akimis skaitant, bet ir viešai skaitomo klausantis).

- Pagrindinis klausimas, kuris man šiame kontekste kyla, yra toks: iš kur dabar Lietuvoje randasi tas polinkis versti pažodžiui, nepaisant vertimų teorijos mokslo reikalavimų ir autoritetingų Bažnyčios instrukcijų. Juk apie vertimus kaip apie prasmės vertimus yra įvairiais laikais taip daug ir taip argumentuotai kalbėta. Jei žvelgtume į lietuvių kultūrą, tai dar Jonas Bretkūnas XVI a. pabaigoje yra formulavęs šią nuostatą: nenutolti nuo originalo, tačiau ne jam vergaujant, o jaučiant lietuvių kalbos dvasią, siekiant aiškumo ir lietuviškos išraiškos grynumo...

- Tarsi XX a. viduryje rašyta, su kun. Yla kartu...

- O panaši profesoriaus Antano Salio mintis tapo tiesiog sparnuota fraze: „Pigu išmokti svetimos kalbos, bet sunku jos dvasią pagauti“. Salys pabrėžė, kad „kalbos viena nuo kitos skiriasi ne tik išoriniais pavidalais, bet ir savo esme, mąstomuoju turiniu“. Šiandien gana plačiai žinoma amerikiečių lingvistų Sapiro ir Whorfoo hipotezė: kiekviena kalba fundamentaliai sąlygoja būdą, kuriuo ta kalba kalbantieji suvokia pasaulį. Ši mąstymo ir kalbos jungties idėja vėlgi nenauja, įvairiais laikais vienaip ar kitaip akcentuota. Pasak Johanno Herderio, „Kiekviena tauta kalba taip, kaip mąsto, ir mąsto taip, kaip kalba“.

- Maceina irgi tvirtina, kad niekuomet negalima visiškai adekvačiai išversti kitos kalbos žodžių, sakinių, įvaizdžių: „Vienos kalbos žodis neatitinka kitos kalbos žodžio todėl, kad jų prasmės prasilenkia“. Puikiai pasakyta „prasilenkia“: iš dalies sutampa, iš dalies ne; vienoje kalboje atitinkamas žodis išreiškia daugiau daiktų ar jų savybių, kitoje mažiau arba kitokių. Pavyzdžiui, puikiame Viktoro Gailiaus „Vokiškai–lietuviškame žodyne“ (1958) žodžiui Haus nurodoma aibė lietuviškų reikšmių: „namas, namai; namų ūkis; firma; prekybos namai; viešbutis; atstovų rūmai; parlamentas; valdovų šeima, dinastija“. Jeigu das Haus Jogaila išversiu „Jogailos namai“, išeis nei du, nei vienas.

- Neįmanoma adekvačiai išversti, nes originale visada atsispindi tos tautos mąstysena ir jausena. Vadinasi, vertėjų laukia amžina nesėkmė?

- Neišsigąskim, nepasiduokim. Turi teisę egzistuoti ir lietuviška kalbėsena bei jausena! Versdami pasistenkime originalo turinį išreikšti lietuviškai mąstančiam žmogui prieinama forma. Nieko daugiau nereikia ir negalima reikalauti.

- Svarbus ir kultūros kontekstas. Iš egzodo lietuvių man yra tekę girdėti, kad šiais laikais jau reikėtų vertėjų iš lietuvių kalbos į lietuvių kalbą, susikalbant lietuviams, gyvenantiems skirtingose kultūrose (JAV ir Lietuvoje). Tai ką jau kalbėti apie skirtingas kalbas... Na, ir kai tiek daug ir pagrįstai kalbama vertimo apie principą „nenutolti nuo originalo, bet versti prasmę“, – tai ir retoriškai, ir tiesiogiai keista: iš kur šiais laikais kyla pažodiškumo siekimas?

- Iš labai didelio rūpestingumo.

- Tačiau galbūt dar kas nors čia slypi? Ar tai tiesiog nepaisymas vertimų mokslo dėsnių, nežinojimas liturginių tekstų vertėjui privalomų žinoti vertimo instrukcijų, – ar gal polinkis į tam tikrą fundamentalizmą, koks nors užslėptas, neįsisąmonintas polinkis?

- Ką gali žinoti? Suprantama tiek, kad žmonės gera valia tai daro, būdami įsitikinę, jog šitaip ir ne kitaip reikia.

- Gaila, kad traukiamasi nuo to, kas jau yra išties kokybiškai padaryta. Prof. Zigmas Zinkevičius yra įžvalgiai detalizavęs Katalikų Bažnyčios vaidmenį sovietinės okupacijos metais, išryškindamas būtent ir kalbinius Bažnyčios nuopelnus: „Bažnyčia žmonių akyse iškilo kaip vienintelė oficiali institucija, nenusileidusi bolševikams, kovojusi už lietuvybę ir siekusi žmonių doros. Nemaži Bažnyčios nuopelnai išsaugant ir ugdant lietuvių kalbą. Kunigų sakomų pamokslų kalba visą okupacijos laiką buvo nepalyginti taisyklingesnė už valdžios funkcionierių ir ideologų, agitatorių „valdišką“ kalbą. Retas kunigas nesirūpino savo kalba. Buvo išleista kirčiuotų mišiolų, kitokių leidinių, Bažnyčia tapo tam tikra prasme gimtosios kalbos mokykla liaudžiai. 1972 m. išleistas Naujasis Testamentas (vertė kun. Česlovas Kavaliauskas, redagavo kun. Vaclovas Aliulis MIC, talkino kalbininkai Antanė Kučinskaitė ir Aleksandras Žirgulys) pasižymėjo ypač gera, tiesiog pavyzdinga kalba. Tas pat pasakytina ir apie psalmyną (1973), kurį vertė kun. Antanas Liesis. Kad religinių leidinių, kuriuos tada pavyko išleisti, kalba buvo gera – tai dalis Liturginės Komisijos ir kunigo Vaclovo Aliulio nuopelnų“9. Belieka viltis, kad tai, kas turima vertinga, nebus nupiginta.

- Dėkui Jums ir Profesoriui už gerą žodelį. Tų nuopelnų man priskaičiuojama net per daug. Dirbo juk koks tuzinas stropių žmonių. Kas gerai – visų, o kas prastai – mano, nes, būdamas daugumos tų leidinių redaktoriumi, privalėjau „broko“ nepraleisti. Juo labiau atmintina ir pagerbtina katalikiškojo pogrindžio spaudos kalba, o jiems juk viską reikėjo vogčiomis daryti, jaučiant nuolatinį pavojų. Turbūt didžiausias čia bus kunigystei ir jėzuito vienuolystei tada besirengusio doc. dr. Kazimiero Ambraso įnašas.

- Ano meto Liturginė komisija turėjo laimę naudotis stiprių kalbininkų pagalba, o kaip yra dabar?

- Jūsų tiesa. Nepaisydami gresiančios valdžios nemalonės, mums talkino keli stiprūs kalbininkai ir stilistai, užaugę tvirtose katalikiškose šeimose, jaučiantys religinės terminijos subtilybes. Deja, dauguma jų jau yra mirę. Jonas Paulauskas lemiamai padėjo redaguoti ir sukirčiavo

Apeigyną su jo priedais bei Liturginio maldyno litanijas su jas lydinčiomis maldomis. Antanė Kučinskaitė buvo paskutinė instancija kalbos klausimais Naujojo Testamento ir Mišiolo vertimams, o Aleksandras Žirgulys – NT stiliaus reikalu. Baigiamuoju Mišiolo tekstų gludijimo tarpsniu prisidėjo Donata Linčiuvienė. Mišiolą ir jo Skaitinius sukirčiavo pedagogė Natalija Bucevičiūtė, kuriai neatsisakydavo patarti prof. Petronėlė Bernadišienė (slėpdamasi nuo kolegių ir kolegų).

Nežinau, negirdėjau, kas ir kaip pasirengęs konsultuoja šiandienius mūsų vertėjus.

- Kadaise minėjote Biblijos mokslų daktaro prel. Lado Tulabos priekaištą, kad mūsų Naujojo Testamento „kalba per daug graži“. Šiuo atveju priekaištas turbūt yra stilistinis. Čia nekalbama apie vertimo tikslumą, tik siūloma mintis, kad būtų galima ryškiau imituoti originalo kalbos šiurkštumą, kitu atveju – poetiškumą.

- Tikra tiesa. Ypač Evangelijos pagal Morkų kalba originale yra kampuota, tad turėtų būti kampuota ir lietuviškai. Mėginome. Scenoje, kai iš apsėstųjų išvaromas legionas nešvariųjų dvasių gauna Kristaus leidimą įeiti į kiaules, sakoma, kad „visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere“. Visai nereikėtų kartoti „ežere“, bet dėl kampuotumo palikome.

Kun. Kavaliauskas yra sakęs, kad nėra ypatingai sunku suvokti šv. Pauliaus laiškų kebliąsias vietas, bet sunku taip lietuviškai perteikti, kad būtų lietuviui skaitytojui suprantama. Todėl kai kur vertimas sklandesnis negu originalas. Ar tai blogai? Čia juk ne kabinetinės graikų kalbos studijos, o gyvas Dievo žodis gyvam žmogui. Kas domisi semantikos ar sintaksės vingrybėmis, pasigelbės Algirdo Jurėno „Biblija“.

- Ką pasakytumėte priekaištaujantiems Antano Liesio Psalmyno vertimui: per daug gražus ir gyvas, ar ne?

- Išties gražus yra kun. Liesio psalmių vertimas: vaizdingas, skambus, ritmingas, nesunkus giedoti. Jis yra liturgijoje per trejetą dešimtmečių prigijęs, jau ir kompozicijų pagal jį sukurta, bet kartojami du priekaištai: turi tarmybių ir ne visada maksimaliai tikslus. Esą Šv. Rašto dėstytojai, kalbėdami apie psalmes, pradeda nuo Liesio vertimo kritikos: tas ir tas žodis netiksliai išverstas. Tikriausiai taip yra, bet iš poetinio teksto vertimo reikalaujama ne tik, kad perteiktų originalo mintį, bet ir kad poetiškai skambėtų, ir tiktų Dievui šlovinti, o biblistai tegu sau knebinėja po žodelį. Juk kai ieškome prasmės, visada pasigriebiame daugiau sinonimų, kurių vienas, kitas, trečias paryškins prasmę, bet ar su kiekvienu išliks poezija? Taip, prof. prel. Anatno Rubšio vertimas tikslesnis, griežtesnis, bet jam aiškiai stinga ritmo, skambumo, ir ne tai vertėjui rūpėjo. Protarpiais sunku jį viešai skaityti, dar sunkiau giedoti. Buvo bandyta gelbėti padėtį, pakviesta į talką poetė Aldona Puišytė, bet gerbiamasis vertėjas toli gražu ne visur su jos siūlymais sutiko. Kai toks pusiau supoetintas vertimas buvo išspausdintas ir į laidotuvių apeigyną įtrauktas, daugelis kunigų ir jaunesnieji vyskupai man skundėsi, kad tų gerbtinų psalmių neįmanoma pagiedoti. Geras, teisingas, šventas tekstas, bet giedoti neišeina. Susitinku ne vieną liturgijos mylėtoją, kurie pageidauja, kad liturgijoje liktų Liesio psalmių vertimas, na, galbūt vieną kitą tarmybę pakeitus, jei su ja dar nesusigyvenome.

- O štai dabartinis klierikų pasakymas „nereikia mums gražių tekstų, reikia tikslių tekstų“ galbūt kyla tiesiog iš paviršutiniško mąstymo: atrodo, kad tikslumas esąs lengvai pasiekiamas dalykas – pažodžiui išversi, ir bus tikslu. Nesuvokiama, kad yra beveik priešingai: perfrazuojant Maceiną, jei pažodžiui išversi, tai prasilenksi su prasme.

- Taip kalba vertimų teorija, taip rodo patirtis.

- Tame pačiame kontekste vyko ir poterių tekstų taisymas. Čia dar atsakingesnis uždavinys, nes tai skambės visai tautai, ne tik kunigams ir pamaldiesiems žmonėms.

- Pradėjus rengti liturginių tekstų vertimus, iš pat pirmos dienos kilo klausimas: ką daryti su poteriais ir giesmių tekstais? Kai kurios maldos ir giesmės smarkiai užterštos žodyno ar sintaksės svetimybėmis, šiuolaikinei ausiai net dviprasmiškai skamba, ką daryti? Naujų liturginių knygų ir maldynų centralizuotas išleidimas siūlė tokią progą keitimui, kokia pasitaiko gal vieną kartą per šimtą metų. Taigi Liturginė komisija per vyskupijų kurijas išplatino anketą, į kurią atsakydami kunigai pareiškė nuomonę dėl gimtosios kalbos vartojimo masto ir dėl giesmių bei poterių taisymo. Į tai ir buvo atsižvelgta. Dauguma kunigų ir tikinčiųjų mielai priėmė pakeitimus, bet netrūko abejojimų, ir lig šiol jų yra likę.

- Taigi Pater noster... Et ne nos inducas in tentationem? Juk tikrai Biblijoje Dievas negundo: pavyzdžiui, Jobą jis leidžia gundyti, bet pats į pagundą neveda?

- Pirmiausia žiūrime šaltinių. Lotyniškai Et ne nos inducas in tentationem, graikiškai kai mė eisenegkės hėmas eis peirasmon (Mt 6, 13; Lk 11, 4) pažodžiui reiškia „ir neįvesk mūsų į gundymą“. Biblistų aiškinimu, gundymas – sunkus išmėginimas, kuriuo nelabasis ar mūsų pačių aistros lenkia mus sulaužyti ištikimybę Dievui. Taip, Dievas nieko negundo į pikta (žr. Jok 1, 14). „Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti („gundyti“) virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti“ (1 Kor 10, 13). Pagal biblinę, ypač Senojo Testamento, vartoseną, jei Dievas ko nors nesukliudo daryti, tai sakoma, jog jis pats tai ir daro, pavyzdžiui, nesutramdo babiloniečių kariuomenės siautėjimo Judėjoje ir Jeruzalėje: „Viešpats negailestingai sunaikino visas Jokūbo buveines. Įniršęs sulygino su žeme Judo dukters tvirtoves“ (Rd 2, 2). Taigi tikroji šio prašymo prasmė: „neleisk mūsų mėginti/gundyti virš mūsų jėgų“. Viešpats pratęs taip elgtis, bet mes privalome pripažinti pagalbos reikalą ir jos melsti.

Prancūzai anksčiau turėjo poteriuose Et ne nous laissez pas succomber à la tentation – „neleisk mums pasiduoti pagundai“, ir tokia prasme matome išspausdinta lenkų ekumeniniame Naujojo Testamento vertime (2001): i nie dopuść, abyśmy ulegli pokusie. Mūsų Liturginė komisija 1965 m. panašiai buvo siūliusi „ir neleisk mums gundomiems nusidėti“ ar „neleisk mums pasiduoti pagundai“, bet minėtasis Lietuvos ir JAV bei Romos lietuvių dvasininkų pasitarimas nustatė „ir neleisk mūsų gundyti“. Taip ir laikomės. Kadaise rašytojas Kazys Almenas man rašė: „Dabar galėsiu ramia sąžine kalbėti Tėve mūsų, kai nereikia prašyti, kad Dievas manęs nevestų į pagundą“.

- O debita nostra?

- Graikiškai ofeilėmata reiškia ir „skolos“, ir „kaltės“ (lietuviškai taip pat sakome: „Jis man kaltas šimtą litų“), rusiškai meldžiamasi: i prosti nam dolgi naši. Sovietiniais metais Rusų dramos teatras statė pjesę, kuri vadinosi Dolgi naši. Tai aiškiai paimta iš Otče naš, bet teatro vertėjai nemokėjo rusiškų poterių ir afišose išvertė: „Mūsų priedermės“.

Antikiniame pasaulyje žodis „skola“ žymėjo labai svarbų juridinį ir komercinį įsipareigojimą. Už jo sulaužymą grėsė laisvės netekimas. Senajame Testamente žodis „skola“ buvo vartojamas apibrėžiant žmogaus būklę Dievo atžvilgiu: „Atmink, žmogau, kad esi nemokus skolininkas“. Tokia yra nusidėjėlio būklė, kad šios „skolos“ dovanojimo jis negali užsitarnauti, gali tik prašyti ir laukti kaip didžios malonės. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur skolinimas(is) ir kreditas yra kasdieniai dalykai, versti „skolomis“ susilpnintų šį vaizdą.

- Tikrai, labai šiuolaikiškai skamba: „nemokus skolininkas“. Na, o „Tavo įsčių vaisius“ ar „Tavo Sūnus“?

- „Įščių vaisius“ – garbingas gemalo ar ateisiančio arba jau gimusio kūdikio apibrėžimas, bet jis priklauso tolimai mums semitinei kultūrai, kaip ir Jėzaus pamokslo klausytojos šūksnis: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai“ (Lk 11, 27). Neseniai viena pažįstama vertėja pasakojo iš savo vaikystės, kaip motina tremtyje ją mokė melstis. „Mamyte, aš nesuprantu, kas tas yščiusvaisius?“ Atsakymas buvo: „Kalbėk poterius ir nieko neklausinėk, nes Dievas nubaus!“ Mamytei knyginis vienas žodis yščiusvaisius taip pat nieko nesakė. O kiek mamyčių, dukryčių, sūnelių ir tėvelių šiandien gebėtų paaiškinti šį rebusą?

Vyskupas Labukas 1965 m rudenį pop. Pauliui VI žodžiu paaiškino, kad „įsčių vaisius“ daugumai lietuvių nieko nesako ir kad ateizmo propagandistai, mokytojai nepraleidžia progų pasityčioti iš vaikų maldų, kurių jie nesupranta. Popiežius, taip pat žodžiu, pritarė, kad Lietuvos hierarchai patvirtintų Angelo pasveikinimą su „tavo Sūnus Jėzus“. Taigi pagrindas pastoracinis, katechetinis, beje, puikiausiai pagrįstas Šventuoju Raštu. Tame pačiame Evangelijos pagal Luką 1 skyriuje, 41 eil., kur šv. Elzbieta Marijos laukiamą kūdikį pavadins jos įsčių vaisiumi, 31 eil. angelas jau yra pavadinęs jos Sūnumi. Tai pakartos evangelistas 2 sk. 6 eil. Kalbėjo žydė žydiškoje aplinkoje – įsčios ir krūtys skambėjo prakilniai, bet jei pasiūlytume mūsų jaunimui šitokia forma pasveikinti prezidentą ar kardinolą???

- Ar mes, lietuviai, nebūsime „balta varna“? Negirdėti, kad dar kuri nors tauta tokį patikslinimą turėtų.

- Kad negirdėti, tai dar nereiškia, kad niekur to nėra ir nebus. Be abejo, Šv. Rašto vertimuose privalo būti jaučiamas semitinis koloritas: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, krūtys, kurias tu žindai“ (pabrėžiama tikra Kristaus žmogystė), bet kasdienėse maldose Bažnyčia daugelį Šv. Rašto posakių sutraukia ir aiškiau pasako. Štai Dešimt Dievo įsakymų (Iš 20, 1–17) užima ištisą puslapį ir nemini draudimo merginai ar moteriai geisti svetimo vyro (vyriškio, kuris nėra arba dar nėra jos vyras). Mūsų katekizmuose visi įsakymai telpa į kelias eilutes, o devintas papildytas pagal neabejotiną Šv. Rašto mintį. Negirdžiu, kad kas nors pasigestų senosios formulės.

Kam smalsu, galime pasižiūrėti žodynuose įvairių „Tavo įsčių vaisiaus“ reikšmės atspalvių: ho karpos tės koilias sou, fructus ventris tui, il frutto del tuo grembo, le fruit de vos entrailles – le fruit de ton sein10, plod čreva tvojego, owoc twojego łona (Biblijoje), owoc żywota twego (poteriuose), die Frucht deines Leibes, the fruit of your womb.

- Dar lieka „pagirta“ ar „palaiminta“?

- DLKŽ rodo: „pagirtas“ – daugelio giriamas už geras savybes; „palaimintas“ – garbingas, šlovingas. NT filologinė analizė šiuo atveju sako: „palaimintas“ – Dievo gausiai apdovanotas, o „tarp moterų“ – labiausiai iš visų moterų. Šitaip NT išvertė kun. Kavaliauskas, bet poterius taisant jis net nebuvo pradėjęs versti, tokio pasiūlymo neturėjome. Liko „pagirta“, kaip buvo įprasta ketvirto ir penkto dešimtmečio maldaknygėse ir katekizmuose. Vokiečiai maldoje Ave, Maria vartoja italų benedetta pavyzdžiu nukaltą žodį gebenedeit, bet Šv. Rašto vertimuose, pavyzdžiui, Jerusalemer Bibel, rašo: gesegnet bist du, taigi „palaiminta esi tu“. Tai skamba geriau negu „pagirta“.

Ką daryti? Kuo skubiau pakeisti? Poteriai yra toks dalykas, kuris negali būti kaitaliojamas po truputį kas keletas ar keliolika metų. Turėtų vieno žmogaus amžiui užtekti vieno keitimo, ar ne? Sumanymas: visas poterių tekstams siūlomas pataisas, patikslinimus, pastabas rinkti kad ir kelias dešimtis metų, paskui ne dešimt, o dvidešimt kartų pamatavus kirpti. Skubėti nebūtina, dabartiniai poterių tekstai nėra bedieviški!

- Esu girdėjusi rusiškai: Radujsia, blagodatnaja!

- Malonu. Ir prancūzų ekumeniniame NT vertime Lk 1, 28 skamba: Sois joyeuse, toi qui as la faveur de Dieu! – „Būk linksma, turinčioji ypatingą Dievo palankumą!“ Argentinos marijonas, dailės studentas Giedrius Bakūnas ne per seniai man atsiuntė, matyt, išeivijoje skleidžiamą tokią Ave, Maria pirmą pusę (cituoju iš atminties):

Džiūgauki, Marija, malonėmis apdovanotoji! Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas Tavo įsčių vaisius – Jėzus.

Nesistebėsiu (ir karste neapsiversiu), jei, metui atėjus, Marijos džiugesį ir jos įsčių vaisių brangindami, vieną gražią dieną pradėsime šitaip sveikinti Jėzaus Motutę. Ištisinis vienas pakeitimas geriau už dešimtį smulkių „krepščiojimų“.

- Labai dėkui už visas šias įdomybes.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko