J.Picoult romanas „Devyniolika minučių“ - apie patyčias mokykloje

1/1
Teksto dydis:

Romano „Devyniolika minučių“ pagrindinis įvykis, apie kurį sukasi romano siužetas, šiurpus ir ne kartą matytas žiniose ar spaudos pranešimuose. Tai devyniolika minučių trukę šaudymai mokykloje.

Lietuvių ir daugiau kaip 35 pasaulio šalių skaitytojų pamėgta JAV rašytoja Jodi Picoult pasakoja, kad pagrindinė paskata parašyti šį romaną buvo jos vaikai. Ji stebėjo, kaip jos vaikai stengiasi pritapti tarp draugų mokykloje, girdėjo jų pasakojimus apie patyčias mokykloje.

Bet ši tema knygoje tampa klausimu, kuris aktualus tiek vaikų, tiek suaugusių gyvenime – ar būti tikruoju savimi ir rizikuoti būti nesuprastam, o gal paprasčiau apsimesti kažkuo, kuo nesi, ir tikėtis, kad niekas nesupras, jog apsimeti. Juk kiekvienas iš mūsų svarstome, ar esame pakankamai geri, pakankamai gražūs.

Rinkti informaciją šiai knygai buvo ypatingai sunku, nes rašytoja labai norėjo pabendrauti su tais, kurie išgyveno susišaudymus, tačiau jokiu būdu nenorėjo kažko versti tik vardan jos romano vėl išgyventi tokius skaudžius įvykius. Tačiau jai padėjo viena jos skaitytoja. Rašytoja prieš susitikimą su skaitytojais Mineapolyje viešbutyje rašė, kai per žinias išgirdo apie naujus šaudymus mokykloje.

Ją šokiravo, kad ji girdėjo būtent tai, apie ką pati prieš kelias minutes rašė. Apie šį realaus ir sukurto pasaulio susiliejimą ji papasakojo ir susitikime, po kurio viena moteris priėjusi pasakė, kad ji pažįsta keletą žmonių, kurie sutiktų papasakoti apie šiuos šaudymus. Taip rašytoja išgirdo dviejų mokytojų ir vaikino, per šaudymus netekusio draugo, istorijas. Taip pat rašytoja bendravo su detektyvais, tyrusiais tokius įvykius ir pateikusiais jai informacijos, kuri niekada nebuvo skelbta viešai.

„Devyniolikoje minučių“ susipažįstame su vaiku, kuris kitų gyvenimą suniokoja savo pragaištingais veiksmais. Ar galima jam atleisti? Rašytoja atsako, kad jokiu būdu, tačiau galime pabandyti suprasti.

Pasak „Vaikų linijos“ psichologės Jūratės Smiltės Jasiulionės, J. Picoult knygoje „19 minučių“ keliama dabartinėje visuomenėje itin aktuali tema – agresyvus vaikų elgesys, patyčios tarp vaikų ir paauglių.

„Būk vyras – tvarkykis su tuo pats!”, “Pirmas nepradėk, bet jei kiti lenda – duok taip atgal, kad daugiau nenorėtų“, „Nekreipk dėmesio – juk tai tik juokai!“ – tokius ir panašius pamokymus neretai tenka išgirsti vaikams, pasakojantiems apie patyčias suaugusiems ir besikreipiantiems į juos pagalbos. Neretai yra tikima, kad patyčios – tai nėra kažkoks vaikams itin pavojingas elgesys, kad patys vaikai privalo apsiginti ir susitvarkyti su tokiu bendraamžių elgesiu. „Kai vėl taip atsitiks, tu turi tam pasipriešinti. Būtinai turi, Piteri, arba man... man teks tave nubausti.“ (J. Picoult, p. 98)

Dar daugiau – kartais manoma, kad negalima vaiko auginti „šiltnamio sąlygomis“, juk išaugs paskui „lepšis“, nemokantis pakovoti už save ir tvarkytis su gyvenime užklumpančiais sunkumais, – todėl patyčios, patiriamos iš bendraamžių, kartais laikomos viena iš vertingų patirčių, kuri gali vaikus užgrūdinti, padeda jiems tapti tvirtesniems ir stipresniems.

Realybė yra ta, kad paprastai patyčių situacijose vaikai negali apsiginti patys vieni, be kitų žmonių – bendraamžių ar suaugusiųjų – pagalbos ir paramos. „– Sakei kam nors, kas vyksta? Tėvams? Mokytojams? – Visiems nusišikt, – atsiliepė Piteris. – Sako, nekreipk dėmesio. Sako, žiūrės, kad daugiau nepasikartotų, bet niekada nežiūri.“ (J. Picoult, p. 172)

Nuolatinės patyčios ne padeda vaikams sutvirtėti ir užsigrūdinti, o visų pirma sukelia daug skausmo ir palieka daug įvairių neigiamų pasekmių. Tokie vaikai neretai jaučiasi nesaugūs įvairiose socialinėse situacijose, jiems sunku pasitikėti savimi ir jaustis vertingiems, neretai mokykloje jiems gali kilti sunkumų (sunku sukaupti dėmesį, vengia lankytis mokykloje ar tam tikrose pamokose).

O dar viena iš dažnų ilgalaikių patyčių pasekmių – išmoktas agresyvus elgesys. Patirdami patyčias ir nesulaukdami pagalbos vaikai supranta – jei kas ir gali padėti apsiginti patyčių situacijoje ar įsitvirtinti bendraamžių grupėje – tai tik agresyvus elgesys. Todėl nenuostabu, kad ilgalaikis patyčių patyrimas gali išprovokuoti netikėto ir žiauraus elgesio proveržius – taip vaikai mėgina kovoti už save ir savo vietą bendraamžių grupėje.

Patyčių situacijose labai lengva yra pasmerkti, nuteisti, apkaltinti. Vis dėlto siekiant padėti vaikams susitvarkyti su patyčių situacijomis tikrai nepakanka surasti, kas yra skriaudėjas-kaltininkas ir kas yra auka-nukentėjusysis, nepakanka vieną nubausti, o kitą paguosti. Patyčiose dalyvauja ne du vaikai, o visa grupė, kartais – beveik visa mokykla.

Vieni stebi vykstančias patyčias ir prie jų prisideda – juokiasi ar padeda tyčiotis. Kiti stebi, baisisi tokiu elgesiu, tačiau vis tiek nieko nedaro. Treti kartais mėgina užstoti vaiką –patyčių taikinį. Patyčios yra visos mokyklos bendruomenės problema ir todėl visa mokyklos bendruomenė tampa atsakinga už vykstančias patyčias ir iš jų išaugančius kitokius agresyvaus elgesio proveržius.

Patyčių situacijų sprendimas prasideda nuo supratimo ir aiškaus įvardijimo – patyčios yra agresyvus ir kitą žmogų žeidžiantis elgesys, todėl jis yra nepriimtinas ir neturėtų būti toleruojamas. J.Picoult knyga „19 minučių“ yra labai vertinga, gilinant visuomenės supratimą apie patyčių reiškinį, jo kilmę ir pasekmes.

J.Picoult pateikia puikų patyčių reiškinio „skerspjūvį“. Knygoje vaizduojamos vaikų ir paauglių elgesio ir bendravimo akimirkos realistiškai atskleidžia šio reiškinio supratimą ir vertinimą nūdienos visuomenėje, parodo skirtingas patyčių formas (fizinius, žodinius veiksmus, kurie žeidžia vaiką) bei jų pasekmes, atskleidžia neteisingus įsitikinimus apie patyčių reiškinį („patyčios – normalus reiškinys“; „vaikas su tuo turi susitvarkyti pats“; „patyčios grūdina vaikus“ ir pan.), trukdančius suaugusiesiems tinkamai ir konstruktyviai spręsti patyčių situacijas.

***

Knygą išleido „Alma littera“. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko