Klaipėdos liuteronų kunigas R.Moras: “Galima švęsti kukliau, bet džiaugtis - ne mažiau”

1/1
Teksto dydis:

Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos kunigas Reinholdas Moras šį rytą dalyvaus šventų Velykų sekmadienio pamaldose. Po jų su šeima ir artimaisiais sės prie šventinio stalo, o antrąją Velykų dieną lankys gimines bei artimųjų kapus.

Kristaus prisikėlimo šventės išvakarėse jis buvo labai užsiėmęs: be

darbo bažnyčioje reikėjo tvarkyti neprižiūrimus parapijos mirusiųjų kapus, rinkti aukas kuriamai gyvenimo duobėje atsidūrusių, bet vilties pakilti nepraradusių žmonių reabilitacijos centrui. Vis dėlto R.Moras rado minutėlę duoti interviu lrytas.lt.

- Ar žmonės besuvokia tikrąją didžiųjų švenčių prasmę, ar šv.Velykos

netampa kai kuriems jų tik ilgesniu savaitgaliu ir pramoga?

- Yra trys pagrindinės šventės, kurias švenčia visi krikščionys: Kristaus gimimas - šv.Kalėdos, Kristaus prisikėlimas - šv.Velykos ir Šventosios dvasios atsiuntimas - Sekminės. Į bažnyčias tuomet plūsta žmonės. Tačiau, be abejo, ne visi jau žino, ką jos reiškia. Dalis žmonių nuo bažnyčios nutolę - jie ateina, bet neįsigilina į tų švenčių reikšmę ir prasmę.

Aišku, didžiajai daliai žmonių tai - didžiosios šventės. Kitiems - ilgas savaitgalis, proga susirinkti, skaniai valgyti.

Mums, krikščionims, Kristaus prisikėlimas betarpiškai susijęs su laikotarpiu iki prisikėlimo.

Tai metas įvertinti gyvenimą, Dievo duotą dovaną, Kristaus misiją žmogaus labui, jo kančią ant kryžiaus, mirtį, pasitarnavimą. Liuteronai seniau daugiau dėmesio skirdavo Didžiajam penktadieniui - Kristaus nukryžiavimo, mirties dienai. Kristus kentėjo ir mirė dėl žmonių. Ir tik tą faktą suvokę, galime švęsti Kristaus prisikėlimą - Velykas - ir džiaugtis.

Margučiai, eglutės, dovanos - tai tik šalutiniai šių švenčių dalykai. Tai nėra tikroji švenčių prasmė, o momentiniai džiaugsmai. Viskas glūdi kur kas giliau.

- Per šventes Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčia - pilnutėlė.

- Tai džiugina. Ir, manau, didžioji dalis susirinkusiųjų - nuoširdūs tikintieji. Sekmadienį pas mus bus net dvejos pamaldos - septintą ir dešimtą ryto.

Kitaip visi žmonės negalėtų sutilpti ir pasidžiaugti prisikėlimu. O po pamaldų jie šventę pratęs šeimose. Vaišindamiesi ar keliaudami į svečius.

- Ir vis dėlto: šv. Velykos - atgimimo, džiaugsmo šventė.

- Džiaugtis nėra blogai. Krikščionys turi mokėti džiaugtis. Bet tikro džiaugsmo nėra be kančios suvokimo, be suvokimo, dėl ko džiaugiamės.

Labai svarbu įsigilinti į save, į savo gyvenimą, suvokti, kad ne viską galiu pats susitvarkyti, pakeisti, reikia pripažinti savo silpnumą, įsileisti Dievo jėgą, stiprybę, Dievo pagalbą.

Jeigu atmetame tai, ką Dievas davė, tai, kokia ta Velykų prasmė lieka? Tuomet belieka kiaušinių valgymo šventė.

Su tikinčiųjų bendruomene mes tradiciškai susitinkame Atvelykio sekmadienį. Tuomet visus pakviečiame po pamaldų pasilikti, pabūti drauge. Žmonės atsineša margučių. Ir šįmet susirinksime, pabendrausime - bus ir pyrago, kavos, sumuštinių.

Tądien mes prisiminsime savo pirmąjį vyskupą Joną Viktorą Kalvaną - balandžio 24-ąją jam būtų sukakę 95 metai.

- Kaip švęs Velykas jūsų, kunige, šeima?

- Grįžę po pamaldų su žmona ir kitais šeimos nariais susėsime prie šventinio stalo. Gaila, susirinksime ne visi - dukra Renata negalės atvažiuoti. Ji Muzikos ir teatro akademijoje gavo varginininkės diplomą, dirba Vilniaus parapijoje vargonininke, vadovauja jaunimo ansambliui, užsiiminėja su vaikais. Taigi ji liks Vilniuje.

Sūnus Robertas Klaipėdos universitete studijuoja gamtos inžineriją. Jis pietaus su mumis. Žada atvažiuoti mano sesuo, mama.

Antrąją Velykų dieną važiuosim aplankyti žmonos mamos ir kitų artimųjų Šilutės rajone.

Man labai gražus dar vienas Velykų paprotys - žmonės aplanko kapus, prisimena išėjusius, gėlytę nuneša, žvakelę uždega.

Mes neseniai kai kuriose kaimo kapinėse organizavome talkas. Sugrėbėme lapus, papuošėme kapavietes - tegu Velykų dvasia sklando ir ten. Prisikėlimas ir prisiminimas.

- Ar sunkmetį išgyvenantys žmonės dar sugebės pajusti pakylėjimą ir šventės džiaugsmą?

- Iš tiesų, po Nepriklausomybės atgavimo visi buvome apimti euforijos, tautinio ir dvasinio pakylėjimo. Laikui bėgant pasinėrėme į materialius dalykus, norėjome ne tik būti laisvi, bet ir labai gerai gyventi. Krizė tuos norus suvaržė. Kai kas nusiminė, nebemato jokios prasmės.

Manau, tikras krikščionis neturi nusiminti. Dabartinis metas - ne didžiausia problema, žmonės yra išgyvenę ir blogesnius laikus, ypač vyresnieji. Ir viską jie ištvėrė daug ramiau, nes buvo arčiau Dievo.

Šiandien ne vienas pasiduoda materializmui ir pesimizmui. Žmonėms trūksta dvasinės atramos. Ir ne tik Lietuvoje. Pasaulyje žudomasi praradus darbą, išžudomos šeimos, vaikai.

Tačiau juk kiekvienas krikščionis žino, kad gyvenimas šiame pasaulyje nėra tobulas, nes mes patys - netobuli. Negalime norėti, kad viskas būtų gerai, nes esame atsakingi už tai, kas vyksta.

Žmonės turėtų labiau pagalvoti apie dvasinį susitelkimą ir apie vienas kitą. Galbūt man sunku šiandien, bet juk gal kitam - dar sunkiau.

Prieš Velykas organizavome nedidelę akciją - kvietėme parapijiečius paaukoti maisto produktų tiems, kuriems labiau jų reikia. Kuriamas reabilitacijos centras - jame gyvens tie, kurie pasiekė dugną, bet nori atsistoti ant kojų, pakeisti savo gyvenimą. Pinigų jiems trūksta, pagalba reikalinga.

Labai džiaugiausi, kai žmonės pas mus ėjo su ryšulėliais. Sekmadienio rinkliava taip pat bus skirta šitam centrui.

Žmogus turtingas tuomet, kai kažką duoda kitam.

O mes tampame vartotojų visuomene. Prekybos centrai dygsta kaip grybai po lietaus, įpratome juose gyventi 24 valandas per parą.

Gal krizė turės ir savo pliusų, padės pervertinti savo požiūrį į vertybes, į materialius dalykus.

Svarbu neužmiršti: žmogus gyvas ne vien duona. Galima švęsti šventes kukliau, bet džiaugtis ne mažiau.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko