Advokatas G. Černiauskas: „Teisėja N. Venckienė turėtų gerai pagalvoti apie gresiančias pasekmes“

1/2
Teksto dydis:

Laimutei Stankūnaitei jos ir velionio Drąsiaus Kedžio dukrelės gyvenamosios vietos nustatymo byloje atstovaujantis vienas geriausių Kauno advokatų Gintaras Černiauskas sako, kad visą Lietuvą drebinančioje istorijoje sunkiai suvokiamas tiek teisėjos N. Venckienės elgesys, tiek ir prezidentės išsakyta nuomonė, neva teisėja vykdo teismo sprendimą. Patyręs teisininkas mano, kad šalies vadovų bei politikų kalbos apie konkrečią bylą ir jos detales daro neigiamą įtaką teismams, prokuratūrai ir ikiteisminio tyrimo institucijoms. Pasak advokato, tai netiesioginis kišimasis į jų darbą, pažeidžiantis šių institucijų nepriklausomumo principą.

Interviu lrytas.lt žurnalistui advokatas G. Černiauskas išsakė savo nuomonę apie visos Lietuvos dėmesį prikausčiusią bylą.

– Advokato praktika verčiatės jau 13 metų, ar per savo karjerą jums teko susidurti su panašia kaip L. Stankūnaitės ir jos vaiko byla?

– Ši gyvenamosios vietos nustatymo byla savo apimtimi iš tiesų įspūdinga, iš paprasto sugyventinių ginčo dėl bendro jų vaiko išsirutuliojo begalė bylų. Ko gero, pats ginčas kilo ne dėl vaiko, greičiausiai visa tai prasidėjo dėl užgautų kažkieno asmeninių ambicijų.

Kalbant apie panašias bylas, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog tėvas ir motina, besiginčydami dėl to, su kuo turėtų gyventi vaikas, neretai pamiršta jo interesus. Mūsų tautoje dažnai pasitaiko, kad vaikas paliekamas šone ir kovojama dėl savo interesų. Tokių bylų yra daug, krenta į akis tai, kad vaikas ne tik tampa ginčo įkaitu, jam yra daroma įtaka, vyksta įrodinėjimo procesas, aiškinama, kad tėvas arba motina yra blogas, „mus paliko“ ir t. t.

Tėvas arba motina pradeda vaiką žaloti, programuoti. Išsivysto artimo žmogaus, tėvo arba motinos atstūmimo sindromas (PAS). Nesuprasdamas, kodėl taip daro, pats vaikas ima atstumti vieną iš tėvų, kažkuo jį kaltinti. Vaikas vengia bendrauti, nenori net girdėti apie vieną iš tėvų, jo ar jos matyti.

L. Stankūnaitės byloje yra akivaizdūs visi PAS sindromo požymiai. Mergaitė auga šeimoje, kuri yra tiesiogiai susijusi su ginču, dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių turi interesą vaiką pasilikti ir iš laikinosios pretenduoja į nuolatinę globą. Aišku, kad ši šeima neizoliavo vaiko nuo neigiamo informacijos srauto, ir niekas negali paneigti, kad jam nebuvo daroma įtaka. Iš šalies žvelgiant į mergaitę akivaizdžiai matyti, jog vaikas smarkiai paveiktas ir nuteiktas prieš savo motiną.

– Ar teisėsauga tokioje situacijoje viską padarė, kad būtų užtikrintas vaiko interesas?

– Žvelgdamas į šią bylą pradėjau suvokti, kad mes turime labai mažai teisinės patirties, kaip visos suinteresuotos institucijos turėtų veikti siekiant, jog vaiko interesas būtų ne tik užtikrinamas, bet ir ginamas. Tai ypač svarbu kilus ginčui, ypač su tokiais kaltinimais, nekalbant apie atsiradusias pasekmes: dviejų žmonių gyvybes, nekaltų žmonių nukentėjimą. Tokioje situacijoje vaikas, ko gero, turėjo būti atribotas tiek nuo vienos, tiek nuo kitos šalies, kad būtų apsaugotas nuo neigiamos įtakos, nuo sukurtos atmosferos, kuri gali būti sukurta vienos iš ginčo šalių. Vaikas turėjo būti perduotas neutraliems globėjams arba apgyvendintas vaikų namuose, kol bus išspręsti pagrindiniai klausimai dėl mestų kaltinimų.

Nenormalu, kai mesti kaltinimai nepagrįstai ilgai buvo tiriami ir nebuvo tinkamai ištirti. Jeigu žmogui kažkas pareiškia tokius kaltinimus, jis nori, kad tyrimas būtų atliktas kiek galima skubiau. Manau, kad ikiteisminio tyrimo institucijos tinkamai nesusitvarkė su šia užduotimi. Po to sekė neigiamos pasekmės, vaikas buvo labai ilgam laikui atskirtas nuo mamos.

Iš pradžių vaikas perduotas tėvui, kurio elgesys kelia pagrįstų abejonių dėl adekvatumo. Kyla klausimas, kokiais įrodymais buvo paremtas jo tariamas teisumas. Kodėl mergaitė, kilus įtarimui (dėl galimai patirtos seksualinės prievartos – red. past.), nebuvo ištirta mediciniškai ir psichologiškai? Mergaitė pradėta tirti tik po kurio laiko, o kodėl taip yra – sunku suvokti. 

Kita vertus, keistas sprendimas perduoti laikinąją globą D. Kedžio šeimai, kai jis įtariamas dviejų žmonių nužudymu. Mes puikiai suvokiame, kad įvykus tokiai nelaimei, kai tiriama pagrindinė versija, jog mergaitės tėvas kaltas dėl dviejų žmonių nužudymo, pati šeima papuolė į nepavydėtiną situaciją psichologine prasme. Kyla klausimas, kokia tuose namuose buvo psichologinė atmosfera ir kokioje aplinkoje vaikas buvo priverstas gyventi.

Pagrindinis klausimas – kodėl esant tokioms aplinkybėms vaikas buvo paliktas gyventi su tokia problemine šeima?

– Kaip vertinate velionio D. Kedžio artimųjų pasisakymus apie jo kovą su tariamais pedofilais?

– Paklausius visų laikinosios vaiko globėjos N. Venckienės interviu kelia nuostabą tai, kad ji be teismo sprendimo įtikėjusi savo teisumu ir savo tiesa. Šiuo atveju reikėtų nepamiršti, kad N. Venckienė yra teisėja. Kas jau kas, o teisėjas puikiai supranta, kad tiesa yra nustatoma tiktai teisme ir tiktai tada, kai visapusiškai ir objektyviai išnagrinėta byla, ištirti visi surinkti įrodymai, o įrodymai leidžia padaryti vienokią ar kitokią išvadą.

Šiuo atveju teisėjos N. Venckienės pasisakymai apie vadinamąją „pedofilijos“ bylą man, kaip teisininkui, yra nesuvokiami, nesuprantami ir, manau, kad nepriimtini.

– Teisėja N. Venckienė iki šiol dirba teisme, nors pastaruoju metu jos atžvilgiu išsakoma nemažai kritikos. Kaip manote, ar vieši jos pasisakymai dera su užimamomis pareigomis?

– Yra labai daug profesijų, kurios turi savo etikos taisykles, etikos kodeksus. Teisėjo etika – labai griežta, itin griežtai, aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtos teisėjo elgesio normos. Teisėjos N. Venckienės elgesys, kai ji kritikuoja savo kolegas, viešai reiškia tam tikras abejones dėl jų sprendimų, dėl jų suinteresuotumo bei padorumo, netelpa į jokius etikos rėmus. Visiškai pritarčiau Aukščiausiojo Teismo pirmininko išsakytai nuomonei, jog sunkiai įsivaizduojamas bendras darbas su tokiu teisėju, kuris žeria kolegų atžvilgiu nepagrįstą kritiką.

– Kėdainių rajono apylinkės teismas dar 2011 metų gruodį priėmė sprendimą grąžinti L. Stankūnaitei jos dukrą, nurodė, kad tai turi būti padaryta skubiai. Tačiau vaikas iki šiol gyvena teisėjos N. Venckienės namuose. Kaip vertinate šią paradoksalią situaciją?

– Giliu mano įsitikinimu, teismas viską padarė teisingai, tačiau nepagalvojo apie detalų sprendimo įvykdymo išaiškinimą. Kiekvienam normaliam žmogui aišku, kad vykdyti teismų sprendimus yra privaloma, o jų vykdymas pavedamas antstoliui. Tačiau ši situacija parodė, kad teismas turėtų pagalvoti apie teismo sprendimo įvykdymo detales, jas perkeliant į sprendimą. Tai būtina tam, kad antstolis ir visi kiti asmenys žinotų, kaip sprendimas turi būti vykdomas.

Šiuo atveju mes susidūrėme su situacija, kai teismo sprendimas turi būti įvykdytas, tačiau jo nevykdo teisėja N. Venckienė. Norint priverstinai jį įvykdyti antstoliui reikia patekti į teisėjos namus, kuriuos saugo įstatymo įtvirtintas teisėjo imunitetas.

– Šalies prezidentė yra pareiškusi, kad, jos manymu, teisėja N. Venckienė vykdo teismo sprendimą. Ką apie šį pareiškimą manote jūs, ar toks pasisakymas nedaro įtakos teisėsaugos institucijų, teismų bei prokuratūros darbui?

– Teismo sprendimas vykdomas ne žodžiais, bet tam tikru aktyviu veikimu ar neveikimu, priklausomai nuo to, koks yra teismo sprendimo įpareigojimas. Vien teisėjos N. Venckienės pareiškimas, kad ji vykdo teismo sprendimą, neprieštarauja, kad mergaitė būtų perduota L. Stankūnaitei, tačiau realiai nieko nedaro, negali būti vertinamas kaip teismo sprendimo vykdymas. 

Kita vertus, aš manau, kad didžiulė žala daroma teisėsaugai plačiąja prasme – teismams, prokuratūrai, ikiteisminio tyrimo institucijoms, kai labai aukšti valstybės vadovai, politikai ima kalbėti apie konkrečią bylą, apie konkrečias bylos detales. Šiuo atveju netiesiogiai kišamasi į jų darbą, kartu pažeidžiant jų nepriklausomumo principą.

Po tokių panašių pareiškimų neišvengiamai sutrinka šių institucijų darbas. Teisėjai priversti galvoti, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, kuo remtis – įstatymu ar šalies vadovės nuomone. Nereikėtų pamiršti ir teisėjų atleidimo istorijos už visuomenei mažai paaiškintas tariamas "nuodėmes". Manau, kad po tokių veiksmų ne vienas teisėjas nėra garantuotas, jog po vienokio ar kitokio sprendimo neatsidurs „juoduosiuose sąrašuose“.

Manau, kad šis prezidentės pareiškimas padarė „meškos paslaugą“ tiek šiai bylai, tiek teisingumo vykdymui plačiąja prasme. Politikams rekomenduojama susilaikyti nuo konkrečių bylų vertinimo, kišimosi į jų eigą ir savo nuomonės reiškimo. Praktika rodo, jog remiantis šiais pagrindais Lietuva yra pralaimėjusi ne vieną bylą.

– Kaip manote, kuo baigsis ši istorija? Kas bus daroma, jeigu teisėja N. Venckienė ir toliau nesutiks perduoti mergaitės jos mamai, kaip nurodoma teismo sprendime?

– Dėl teismo sprendimo nevykdymo antstolė jau kreipėsi į teismą prašydama administracine tvarka nubausti N. Venckienę, o ypač piktybinis sprendimo nevykdymas gali užtraukti net ir baudžiamąją atsakomybę. Tiek teisėja N. Venckienė, tiek bet kuris kitas asmuo prieš nevykdydamas teismo sprendimo turėtų gerai pagalvoti apie gresiančias pasekmes.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko