Kailiadirbystė Aukštadvario krašte nepražuvo

1/7
Teksto dydis:

Šiandien retoj šeimoje rasi tikrus avikailius ar batsiuvio siūtus chrominius batus. Tikrą kailį ir odą iš gyvenimo tyliai išstūmė sintetika. O juk toks nesenas tas laikas, kuomet kaimo žmogus neįsivaizdavo gyvenimo be natūralaus kailio dirbinių. Kepurės iš ondatros ir pirštinės iš zuikių, kailiniai iš avių kasdienai ir iš lapių išeigai, bebro apykaklės einant į bažnyčią.

Toli ėjo garsas apie Aukštadvario (Trakų r.) apylinkėse gyvenusias ir kailius dirbusias Rajeckų, Asanavičių, Čiupailų šeimas. Joms buvo vežami bebrų, vilkų, šernų, briedžių, stirnų, elnių kailiai. Šie ypatingo amato puoselėtojai išdirbinėjo ir sodybose augintų gyvulių – karvių, arklių, kiaulių, avių ir ožkų – odas.

Šiandien ilgametes Aukštadvario kailiadirbystės tradicijas tepuoselėja vienas Kęstutis Kliucevičius.

Kęstutis Kliucevičius šiuo amatu užsiima bene 45 metus. O pradžia buvo paprasta. Tarybiniais laikais dauguma kaimiečių bandė prisidurti augindami nutrijas, fredkas (šeško ir audinės mišrūnes), juodsidabres lapes. Kailiadirbystė nebuvo pigi, tad teko pačiam imtis kailių dirbimo.

Raugti odas išmoko iš knygų, nes gyvi kailiadirbiai nesidalijo amato paslaptimis. Darant klaidas, buvo surastas optimalus raugo receptas.

Kęstutis nuosekliai, be pavydo pasakojo visą kailio dirbimo technologinę eigą. Pasak meistro, išdirbant kailį svarbi eiga ir viską atlikti reikia atsakingai.

Paprastai kailis meistrui atvežamas gausiai ištrintas druska, sūrus kailis negenda, druskoje jis gali išbūti metus.

Prieš raugiant kailis gerai išplaunamas, numezdruojamas ant „ožiuko“ – specialaus staliuko, ant kurio dalgiu, peiliu ir specialiu šaukštu nuimami visi riebalai, mėsos likučiai. Tuomet kailis dedamas į kubilą su raugu. Anksčiau buvo naudojami mediniai, dabar puikiai tinka plastmasinės talpyklos.

Raugas daromas iš acto esencijos, alūno – kristalinės tirpios medžiagos, naudojamos odai rauginti, pluoštui dažyti ir druskos. Santykis žinomas tik meistrui, nes tai esminis kailiadirbio amato ypatumas. Pasak K. Kliucevičiaus, jam žinoma, kad, pavyzdžiui, kailiadirbys Čiupaila į raugą dėdavęs ąžuolo žievės. Nepasidalijo žinojimu Čiupaila, sakęs, kad jis penkerius metus pameistriu už dyką dirbęs pas meistrus, tad laisvai atskleisti paslapties negalįs...

Kailis raugiamas neilgai: smulkių žvėrelių – ondatrų, kiaunių, lapių, šeškų – iki trijų dienų, stambesnių žvėrių – šernų, vilkų, stirnų, elnių – savaitę. Raugas turi būti visada šiltas. Jo priežiūra – varginantis darbas. Prastai išraugtas kailis nebus kokybiškas.

Išraugus kailį, jis kelioms dienoms paliekamas atsigulėti. Po to tempiamas ant specialaus stendo, vinutėmis prikalami kraštai. Toks kailis šlifuojamas specialiais trintuvais. Vėliau jį reikia išminkštinti. Kęstučiui sūnus Girmantas padarė specialų prietaisą, kuriuo kailis minkštinamas. Iki tol visą minkštinimo procesą teko atlikti rankomis.

Tas prietaisas – medinis platus velenas, ant kurio pritaisomas švitrinis popierius. Besisukantis velenas ir šlifuoja kailį.

– Nėra paprasta išminkštinti kailį, – sako meistras K. Kliucevičius. – Jo kokybė priklauso nuo to, kiek minkštai yra išdirbta. O dulkių stulpas graužia akis, gerklę. Reikia dirbti iki galo, nes tai paskutinis darbas.

Meistro K. Kliucevičiaus kubiluose rūgo šernų ir avelių kailiai. Ant karčių puikavosi kiaunių, bebrų kailiukai. Jie žvilga, nes iššukuoti.

– Šernų ir stirnų kailių nešukuoju, jiems dera būti šiurkštiems, – sako meistras. – Jau nesu toks stiprus, tad šernų, karvių, arklių kailių nesiimu išdirbinėti.

Pats meistras – medžiotojas. Penkiasdešimt dvejus metus jis medžioja, turi sukaupęs puikią stirnų, elnių ragų, šernų ilčių kolekciją. Mėgsta kolekcionuoti peilius. Ir labai patinka muzika. Ilgus metus jis bajanu groja Aukštadvario kaimo kapeloje. Mielai traukia ir armonikos dumples, groja lūpine armonikėle.

Kęstutis ką tik šventė savo septyniasdešimtmetį. Linkėjome jam dar stiprybės ilgai darbuotis. Ir, žinoma, skambiai groti.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko