A. Ūsas išteisintas. Kas kaltas?

1/1
Teksto dydis:

Atnešusi tiek skausmo niekuo dėtiems žmonėms laužta iš piršto „pedofilijos“ byla, ta dalis, kurios laukė nekaltai apšmeižti žmonės, jau pasiekė logišką tašką. Iš melo „tiesos“ neišspausi. A. Ūsas buvo išteisintas.

Kas kaltas, kad ši, dar pačiuose vystykluose besispardanti, bet jau žudanti nekaltus žmones „byla“ augo kaip ant mielių? Atsakymas – aferos užmanytojai, teisėtvarka, politikieriai, padorumo kūne neturintys visuomenės veikėjai, ir – psichologai. Ir psichiatrai. Taip, „šrinkų“ gildija.

Apie pastaruosius ir kalbėsiu. Nenoriu, bet – reikia. Klausimas: kur buvo vaikų psichiatrai, kai jų labiausiai reikėjo? Pažįstu tik du – Liną Slušnį ir Dainių Pūrą, kurie lyg donkichotai puolė į kovą ne „prieš“, bet į kovą „už“ psichologiškai viešai kankinamą, traumuojamą vaiką, jo teises ir žmogaus teises.

Tik du. Kur dingo visi kiti? Tie, kurie galėjo, bet nenorėjo, atsikratę atsakomybės kalbėti viešai? Tie, kurių prieš pora metų buvo paprašyta paramos, bet, bendrame posėdyje atsisakė paremti tuos du nepabijojusius remtis Hipokrato priesaika? Jie, (žinau, apibendrinimas „jie“ dažniausiai nėra etiškas) bet šiuo atveju be abejonės „jie“, nes gildijos susirinkimas suskilo į dvi dalis, palikęs viduryje tik du kolegas. Likimo valiai. Įdomu, kaip „jie“ jaučiasi šiandien. Nesužinosime. Nes „jie“ tylės. Nesiruošiu spekuliuoti dėl tylėjimo priežasčių.

Visai atvirkščiai pasielgė teisėjų ir teisininkų „klanas“. Vilniaus universiteto dekanas V. Nekrošius viešai prezidentei pareiškė: „Aš manau, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas, o taip pat principas, kad teisingumą vykdo tik teismai, o ne prezidentė. Tiesiog reikėtų funkcijas savo skaityti Konstitucijoje ir viskas bus gerai“. Ir šis viešas pareiškimas išjudino teisėjus stoti Konstitucijos pusėn, ne politikierių, ne fašistuojančios, psichozėse besimurkdančios gatvės pusėn. Matėme tai tik ką Seime.

Beje, net ir tas Seimas parodė stuburą (išskyrus apie trisdešimt kitaip manančių), nusprendęs panaikinti visų esamų ir galimų nusikaltėlių priebėga tapusį teisinį „vedlės“ Seimo nario imunitetą.

Bet „šrinkų“ gildijoje tylu kaip karste. Nors šioje byloje vaikų psichiatrai turėjo vaidinti vieną iš esminių vaidmenų. Gal net svarbiausią vaidmenį? Ne vien gelbėjant skriaudžiamą vaiką, bet ir šviečiant pačius neretai aptingusius tyrėjus, kuriems taip pat būtų visai ne pro šalį baigti savęs ir vaiko psichologijos pažinimo kursą.

Tokius kursus turėtų rengti Seksualinio smurto bylų prieš vaikus tyrimo centras. Bet tokio nėra. Nes Teismo psichiatrijos tarnyba, atliekanti ekspertizes, pasak šaltinių, pasipriešino nepriklausomos įstaigos įsisteigimui. Mat konkurentas. O kam toks reikalingas?

Todėl Lietuvą paliko vieni geriausių vaikų psichiatrų: vieni į Italiją, kiti į Škotiją. Kas liko? Ogi teisės psichiatrijos ekspertų išvada apie vaiko būseną panašioje šiuo metu vykstančioje byloje Lietuvos regione. Ten ir vėl seneliai nenori grąžinti vaiko teisėtam tėvui. Anas, žinoma, pagal išbandytą receptą tapo pedofilu.

„Dėmesio!“, kaip sakoma cirke. „Mirtinas triukas! Du skirtingi vaikai, bet Teismo psichiatrinės tarnybos psichiatrų ekspertizės išvados visiškai identiškos!“ Pagal šabloną, vos ne žodis žodin. Nenuostabu, kai sužinai, kad VTAT „specialistės“ prisipažįsta A. Ūso teismo teisėjams, jog garsiosios ir pastoviai violetinių eskaluojamos psichologų (ar psichiatrų?) išvados atliktos net nemačius vaiko!

O kam tą vaiką matyti? Per daug laiko užima, kai tau už nugaros alsuoja politinė konjunktūra: prezidentė, Lietuvos patriarchas, Seimo pirmininkė, norintys bet kokia kaina į Seimą patekti politiniai aferistai. Reikalaujantys tik per vieną valandą išpešti iš vaiko tiesą. Kai reikia mažiausiai trijų ilgiausių sesijų siekiant bent neišgąsdinti vaiko. Tada kviečiami Danijos socialiniai darbuotojai, kurie tai valandai nepatingėjo atvykti į Klonio gatvę. Tiesa, prieš išvykdami, jie dar spėjo pasibaisėti. Kuo?

O ant ledo paliktas vaikų psichiatras donkichotas, tuo tarpu, net bandė kalbėtis su Pediatrų draugijos prezidentu. Baigėsi tuo, pasak šaltinių, kad tas prezidentas parašė kitam prezidentui, valstybės prezidentui, laišką, kuriame prašė padėti vaikui. Taip, prašė negražinti to vaiko niekuo nenusidėjusiai motinai.

Tai štai. Psichologinio atsipeikėjimo laikas nenuvaldomai artėja. Tikėtinai, vaikų psichiatrų gildijai jis jau visai šalia. Bet su ta psichologija, kiek jos bepažinsi, be elementarios pilietinės drąsos – jokios naudos.

Turiu omenyje tai daliai visuomenės, ieškančios pas „šrinkus“ pagalbos. Žinia, drąsos reikia ne tik žvelgti į kitus, bet ir pažvelgti į savo širdį. Kaip ten sakė Goethe: „Jei nori pažinti save, pasižiūrėk į žmones ir jų darbus. O, jeigu nori pažinti žmones, pasižiūrėk sau į širdį“.

Be pilietinės drąsos, kaip ir sakiau, rimtos pagalbos žmogui pažvelgti sau į vidų nelabai ir suteiksi. Tad ar atsakiau į klausimą, kas kaltas?

Man patikoNeblogaiMan nepatiko