Ar strategas J.Kazlauskas liks Lietuvos rinktinės treneriu?

1/1
Teksto dydis:

Lietuvoje vis dar tyška sidabrinės krepšinio rinktinės šampano purslai. Bet po dienos kitos po klubus išsibarstys paskutiniai nacionalinės komandos žaidėjai.

Kiek iš žemyno pirmenybėse Slovėnijoje pergalingai žygiavusių vyrų rinktinėje pamatysime kitąmet pasaulio čempionate Ispanijoje?

Vis dėlto vienas pagrindinių klausimų – ar liks treneris. Nors J.Kazlausko kontraktas su Lietuvos krepšinio federacija (LKF) galioja dar trejus metus, jis pats apie savo ateitį rinktinėje kalba mįslingai. Esą pirmiausia jo darbą turės įvertinti LKF, tada bus matyti.

Bet kiekvienam jau dabar aišku, kad sidabrinės rinktinės strategas gaus labai aukštą balą – gal net aukščiausią. Vadinasi, apsisprendimą lems kiti dalykai. Kokie?

Matyt, jis svarsto, ar verta aukoti savo nervus ir sveikatą dar tris ateinančias vasaras. Didžiulį autoritetą turintis treneris per karjerą turėjo daug solidžių kontraktų. Turi ir dabar – Kinijoje, kur tenykščių klubų piniginės storesnės už ne vieno Europos krepšinio milžino.

Uždarbis Lietuvos rinktinėje, palyginti su klubuose ar, tarkim, Kinijos rinktinėje, – simbolinis. O darbas labai sekina. Pirmiausia – psichologiškai, nes komanda yra po visos Lietuvos didinamuoju stiklu.

Dar prieš grįždamas į šalies rinktinę po 12 metų pertraukos J.Kazlauskas neslėpė, kad jo apsisprendimą lėmė ne profesinės ambicijos. Treneris taip tarėsi atidavęs skolą dabartiniam LKF vadovui A.Saboniui – jis po sunkaus NBA sezono ir kamuojamas traumų vis dėlto sutiko žaisti 1999-ųjų Europos čempionate, kai rinktinę irgi treniravo J.Kazlauskas.

Bet palikime nuošalyje asmeninius santykius. Pažvelkime į profesionalią šio reikalo pusę.

Aišku, niekas negali priversti žmogaus dirbti prieš savo valią. Tačiau diplomuotas matematikas, gyvenime viską kruopščiai pasveriantis J.Kazlauskas sudarė kontraktą, apimantį ir 2016-ųjų olimpines žaidynes.

Pats A.Sabonis dar pernai, pristatydamas grįžusį trenerį, sakė: „Linkiu jam kuo didžiausios sėkmės per visus šiuos ketverius metus.”

Olimpiniai ciklai reguliuoja daugelio sporto šakų prioritetus. Krepšinio – taip pat. Lietuva neturi jokių kitų realių variantų į olimpiadą pasiųsti žaidimų komandą, išskyrus vyrų krepšinį. Todėl mūsų šaliai toks svarbus rinktinės pasirodymas.

Šių metų žemyno pirmenybėse lietuviai pelnė kelialapį į kitų metų planetos čempionatą ir 2015-ųjų Europos čempionatą. Būtent po dvejų metų Ukrainoje reikia turėti galingą Lietuvos rinktinę – ten spręsis, ar bus gautas bilietas į 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiadą.

Todėl atrodo logiška, kad LKF pasitikėjimą gavęs ir jį iškart pateisinęs treneris vestų komandą į svarbiausią tikslą.

Tuo metu J.Kazlauskas savo ilgametę sutartį vadina formalumu: „Tie ciklai yra toks dalykas – nusiraminti. Jei viskas sekasi, tada tave aukština, jeigu ne – purvais apipila.”

Treneris pateikė ir retorinį klausimą: „Kaip manote, ar mano sutartis galiotų, jeigu namo būtume grįžę po mačo su bosniais?”

Lietuvos rinktinė šiame čempionate buvo atsidūrusi per plauką nuo fiasko, kai pirmojo etapo finiše vos nepralaimėjo Bosnijai ir Hercegovinai daugiau negu galėjo.

Retoriškai J.Kazlauskas klausė ir todėl, kad nepamiršo ir jo treniruotos Lietuvos rinktinės, kuri 2001-aisiais Europos čempionate nepateko į ketvirtfinalį. Tada jis pasitraukė iš posto, tautos sumaišytas su žemėmis.

Atmetus finalą su prancūzais, Slovėnijoje per svarbiausias rungtynes J.Kazlauskas buvo ant bangos ir namo grįžo didvyris.

Bet sportas labai nenuspėjamas. Garsus treneris per karjerą yra patyręs ne tik svaiginamų pakilimų, bet ir itin skausmingų kirčių. Tikriausiai todėl jis ir dvejoja.

Požiūris į kritiką apskritai buvo jautri tema šių metų rinktinėje. Tarsi susitarę krepšininkai aplink matė daugybę linkinčių jiems bloga. O po pergalės pusfinalyje tiek kalbėjo apie saldų kerštą kažkokiems piktavaliams, kad, rodės, netgi artėjantis finalas nuslinko į antrą planą.

Prancūzijos rinktinė buvo įveikiama lietuviams, bet tik ne tądien, per paskutinę turnyro dvikovą. Pralaimėjome. Tačiau ir Europos sidabras Lietuvoje nepasotino vos saujos sirgalių maksimalistų.

Į tėvynę parskridusi komanda tiesiogiai patyrė milžinišką visuotinės euforijos pliūpsnį, kurio dalis žaidėjų, nepalūžusių per mūšius Slovėnijoje, regis, neatlaikė.

Kitą dieną po sugrįžimo tik penki rinktinės žaidėjai atėjo į Prezidentūrą atsiimti valstybinių apdovanojimų. Kur buvo dar septyni?

Kas kur, bet tikrai ne visi dėl itin svarbių priežasčių numojo ranka į valstybės padėką už tai, ką jie padarė Lietuvai. Krepšininkai mėgsta sakyti, kad jie žaidžia ne dėl ordinų, o vardan pačios Lietuvos. Bet išbandymas šlove kartais pasirodo sunkesnis už išbandymus aikštėje.

Žinoma, šlovinimo ir pagarbos 2013-ųjų rinktinė nusipelnė. Lietuvos sporto metraštyje atsiradęs naujas nuostabus įrašas patvirtina: mūsų krepšinio vėliava plazda labai aukštai.

Tačiau titulai įpareigoja – kitąmet lietuviams į gerklę varžovai kibs dar labiau. Tad komandai vėl reikės ne tik meistriškumo, sėkmės, bet ir pasiaukojimo. Visa tai buvo Slovėnijoje.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko