Buvęs V. Romanovo bendražygis L. Varanavičius: „Lietuvos bankas politikuoja“

1/1
Teksto dydis:

Vienas Ūkio banko architektų Liutauras Varanavičius kritiškai vertina Lietuvos banko pastarųjų dienų veiksmus. Jo nuomone, taip naikinama finansinės veiklos dinamika Lietuvoje, trukdoma steigtis naujoms įmonėms, naujoms darbo vietoms. Buvusio Ūkio banko valdybos pirmininko L. Varanavičiaus ir pagrindinio akcininko Vladimiro Romanovo keliai galutinai išsiskyrė prieš 4 metus, bet L. Varanavičius iki šiol vengia kalbėti apie šį konfliktą.

Ūkio banko valdybos pirmininku jis dirbo nuo 1997 iki 2001-ųjų, iki 2009 m. buvo banko Stebėtojų tarybos pirmininkas.

L. Varanavičius, sulaukęs vos 27 metų, tapo jauniausiu banko Valdybos pirmininku per visą Lietuvos bankininkystės istoriją.

– Ar tuo metu, kai jūs dirbote Ūkio banke, jau buvo požymių, kad bankas artėja prie bankroto ar turi finansinių sunkumų?

– Nieko panašaus. Pradėjau vadovauti mažam provincijos bankui, mano tikslas buvo išauginti jį iki nacionalinės reikšmės žaidėjo finansų rinkoje. Manau, tai pavyko – trečiojo tūkstantmečio pradžioje Ūkio bankas lenkė konkurentus informacinių technologijų, profesionalumo ir produktų naujovių srityje.

Pavyzdžiui, mes pirmieji sukūrėme lizingo paslaugas mažmeninėje prekyboje. Išperkamosios nuomos būdu tapo galima įsigyti buitinę techniką, kitus brangesnius daiktus. Pastaruoju metu ŪB lizingas užėmė 50 proc. tokio pobūdžio išperkamosios nuomos rinkos.

– Vis tik Lietuvos bankas padarė išvadą, kad Ūkio bankas nemokus, įsipareigojimai viršija turimą turtą 1,1 mlrd. Lt. Ar nemanote, kad taip įvyko dėl savotiško V. Romanovo mąstymo, jo vadovavimo stiliaus? Kalbama, kad būtent dėl V. Romanovo asmeninių ypatybių ir jūs buvote priverstas atsistatydinti?

– Aš nelinkęs spardyti gulinčiojo, todėl šia tema nekalbėsiu. Apie V. Romanovą kaip verslininką galiu pasakyti, jog jis yra aštraus proto, turintis puikią nuojautą verslo srityje. Na, bet šįkart nepasisekė.

– Ar jūsų darbo banke laikais dažnai lankydavosi aukšti politikai?

– Neatkreipiau dėmesio. Politika tada užsiiminėjo akcininkai, aš – tik finansais.

– Ką jūs apskritai manote apie Lietuvos banko politiką? Vienas po kito už gerklės čiumpami bankai, kredito unijos. Tai padės sutvarkyti Lietuvos finansų rinką ar sukaustys?

– Lietuvoje per daug politikos, per mažai ekonomikos. Televizijos pokalbių laidoje „Pinigų karta“ išgirdau Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoją Raimundą Kuodį sakant, jog po bankų, kredito unijų ateis nekilnojamojo turto vertintojų, auditorių eilė. Aš tai vertinu kaip politikavimą. Man jis svetimas.

– Tačiau Lietuvos bankas griežtai kontroliuodamas siekia užkirsti kelią banko lėšų išgrobstymui, neleisti nepagrįstos paskolų rizikos?

– Neteko girdėti, kad būtų užkirstas kelias išgrobstymams. O bankų veikla neišvengiamai susijusi su rizika. Kitaip negali būti, tokia yra bankininkystės esmė. Matau, jog Lietuvos bankas visą bankų sistemą verčia veikti pagal vieną, koncentruotą modelį.

„Teisingais“ bankais laikomi tie, kurie nemoka gerų palūkanų už indėlius, neduoda paskolų naujai besisteigiančioms įmonėms. Tai trukdo kurti naujas darbo vietas, taigi - skatina nedarbą.

– Kokia linkme, jūsų, kaip finansininko nuomone turėtų veikti Lietuvos bankas, kad nepasikartotų „Snoro“, Ūkio banko ir kredito unijų griūtys?

– Neturėtų pasiduoti politikos poveikiui. Ir dar – aš esu už liberalią, diversifikuotą bankininkystės sistemą. Tai reiškia, jog finansų rinkoje būtų kuo daugiau įvairaus mąstymo žaidėjų. Įstatymų ribose, žinoma.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko