Šalčininkija – Lietuvai draugiška kaimyninė šalis

1/6
Teksto dydis:

Kalesninkuose (Šalčininkų r.) lietuviškai susikalbėti lengviau nei kur nors Indonezijoje, bet  nemokant lenkų kalbos vertėtų pasiimti vertėją net turint reikalų su vietos valdininkais. Svetimtaučiais savo šalyje besijaučiantys lietuviai skundžiasi, kad „Kalesninkų cariene“ vadinama seniūnė Lietuvos įstatymų paiso tiek, kiek ji pati nori. Spaudimas lietuviškai mokyklai, dvigubi gatvių pavadinimai – mažame miestelyje susikaupė visi Rytų Lietuvai būdingi skauduliai. Dėl politinių ambicijų labiausiai kenčia žmonės – ir lietuviai, ir lenkai.

Šalčininkų rajono Kalesninkų ir aplinkinių kaimų gyventojai lietuviai kreipėsi į rajono valdžią prašydami sutramdyti miestelio seniūnę Danutą Vilbik.

Skunde piktinamasi, kad D. Vilbik nepasirūpina, jog būtų sunumeruoti aplinkiniai kaimai ir jiems suteikti pavadinimai tik todėl, kad jie turi būti rašomi lietuviškai.

„Kol nebus leista rašyti lenkiškų pavadinimų, nebus jokių pavadinimų“, – neva atrėžusi seniūnė.

Lietuviakalbiai kalesninkiečiai taip pat guodėsi, kad D. Vilbik daro spaudimą tėvams, norintiems savo vaikus leisti į lietuvių, o ne į lenkų mokyklą, pati beveik nemoka lietuviškai, nors yra Lietuvos tarnautoja.

Bevardžių gatvių miestelis

Atvykę į Kalesninkus portalo lrytas.lt žurnalistai tikrai pamatė bevardžių gatvių miestelį. Tiesa, daugiau pavaikščiojus pavyko aptikti kelis pavadinimus ant privačių namų, parašytus lietuvių ir lenkų kalbomis, nors dvigubi gatvių pavadinimai Lietuvoje nėra teisėti.

Dviem kalbomis puikuojasi užrašas ir ant oficialios valdžios įstaigos – Kalesninkų seniūnijos pastato. Užrašas lenkų kalba pakabintas aukščiau lietuviško, tad susidaro įspūdis, kad atsidūrėme lietuvių tautinei mažumai draugiškame Lenkijos miestelyje.

Vietos pagrindinės mokyklos, kurioje dėstoma valstybine kalba, direktorė Renata Aukščionienė teigė, kad už lietuvybę lietuviai čia turi kovoti kiekvieną dieną.

„Ne vienas tėvų, norėjusių leisti vaiką į lietuvių mokyklą, man sakė, kad seniūnė neleidžia išrašyti pažymų socialinėms pašalpoms gauti, jei vaiko nepervedi į lenkišką mokyklą. Daug buvo atvejų, kai birželį buvo sutarta leisti vaiką į lietuvišką mokyklą, bet rugsėjo 1-ąją jis jau nuvedamas į lenkišką“, – tvirtino direktorė.

Dirbti mokytoja į Šalčininkų kraštą ji atvyko dar 1992-siais, bet per 20 metų niekas nepasikeitė.

„Kai papasakoji, niekas netiki, kad Lietuvoje, regione, kur formavosi istorinė Lietuvos valstybė, iki šiol ne visada susikalbėsi lietuviškai. Kartą Šalčininkų rajono architektas manęs paklausė, kiek laiko jau gyvenu šiame krašte. Atsakiau, kad dešimt. „Dobrze, to sporo będziemi movic się po polsku“ (Puiku, galėsime greitai susikalbėti lenkiškai), - apsidžiaugė jis“, – pasakojo R. Aukščionienė. 

Vietoj Tautinės giesmės - "Hej, sokoly!"

Prieš dvi savaites, švenčiant Kalesninkų miestelio jubiliejų, į iškilmes buvo atvykęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jam teko išklausyti lenkiškai sakomos seniūnės D. Vilbik kalbos.

Vietiniai lietuviai taip pat teigė, kad per Lietuvos valstybines iškilmes lenkų mokykloje retai teišgirsi giedant „Tautinę giesmę“, dažniau skamba neoficialiu Šalčininkijos himnu tapusi daina „Hej, sokoly!“.

Be mokyklos direktorės, kiti nepatenkinti D. Vilbik diktatūra bijojo atvirai kalbėti, tarsi Kalesninkai būtų Aliaksandro Lukašenkos kontroliuojamas anklavas.

Pavardės prašiusi neskelbti, nes nuo vietos valdžios nukentėti bijanti kalesninkietė pasakojo ir apie socialinius šio krašto skaudulius. Daugelis aplinkinių kaimų – be gatvių pavadinimų ir numerių, kaip reikalaujama pagal įstatymą.

„Ką reiškia namai be numerių? Iškyla kliūčių, jei nori namą parduoti, tenka ieškoti numerio rajono archyvuose. Korespondencija neateina. Gyvename lyg akmens amžiaus krašte. Čia daug išbarstytų kaimų, kur gyvena vieniši senukai, keliai iki jų neprivažiuojami, nors seniūnė už valdiškus 60 tūkst. litų susitvarkė kelią iki savo namų. O kad tarnybiniu automobiliu važinėja kaip nuosavu, kur tik širdis geidžia asmeniniais reikalais, jau niekas net dėmesio nekreipia“, – vietos gyventojų bėdas vardijo moteris.

Seniūnei nepatiko klausimai

Rasti seniūnę D. Vilbik portalo lrytas.lt žurnalistams nebuvo paprasta. Pagaliau pavyko ją užtikti prie lenkiškos Versekos pradinės mokyklos. Susikalbėti sekėsi sunkiai – viena vertus, Lietuvoje gimusi ir augusi seniūnė lietuviškai mokėjo gerokai prasčiau nei aš lenkiškai, niekada negyvenęs nei Lenkijoje, nei tarp lenkų tautinių mažumų, antra vertus, klausimai jai labai nepatiko.

Apie gatvių ir namų žymėjimą atsakė, kad „tai ne seniūnijos, o savininkų reikalas“. Bet skaudžiausias D. Vilbik pasirodė klausimas apie keliuką link jos namų už 60 tūkst. Lt.

„Visa giera, pons, nėra laikas“, – skubriai išbėrė žodžius seniūnė ir, sėdusi į automobilį, atliko M. Schumacherio vertą greičio manevrą sprukdama nuo fotoobjektyvo.

Į Rytų Lietuvos situaciją įsigilinęs Seimo narys Gintaras Songaila sakė, kad tokia padėtis jo nestebina. Bet ir jis negalėjo aiškiai atsakyti į klausimą, kodėl per daugiau kaip 20 metų nepavyko rasti sėkmingos Šalčininkų krašto integracijos į Lietuvos valstybę formulės.

„Mūsų šalyje nėra tikros Vyriausybės. O juk Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių savivalė, kurią kursto Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kelia grėsmę Lietuvos saugumui“, – tvirtino Seimo narys.

Grėsmė nacionaliniam saugumui?

Bet ar Lietuvos politikai pernelyg nesutirština spalvų, neleisdami miesteliuose, kuriuose daugiausia gyvena lenkiškai kalbantys žmonės, rašyti gatvių dviem kalbomis? Juk Suomijos Alandų salose, kur gyvena daug švedų, visur yra užrašai ir suomių, ir švedų kalbomis. Dėl to suomių tauta ir kalba nenyksta.

„Jokiu būdu negalima lyginti Suomijos ir Švedijos santykių situacijos su Lietuvos ir Lenkijos! – įsikarščiavęs kalbėjo G. Songaila. – Švedija nebuvo okupavusi Suomijos, o Lenkija buvo užgrobusi Vilniaus kraštą, bet okupacijos fakto iki šiol nepripažįsta. Jeigu leistume gatvių pavadinimus ir užrašus rašyti dviem kalbomis, ant Lietuvos kūno bematant įsiveistų svetimkūnis. Konstitucijoje aiškiai parašyta, kad  valstybinė kalba yra lietuvių. Pagaliau, atsirastų ir grynai techninių keblumų. Pavyzdžiui, Bažnyčios gatvė būtų ir ulica Kosciola. Tai koks jos tikrasis adresas?“ – retoriškai klausė dešiniajam politiniam sparnui priklausantis Seimo narys.

Šalčininkų meras: "Pas mus viskas gerai"

Tuo tarpu Šalčininkų rajono meras Zdzislavas Palevičius teigė, kad Kalesninkų seniūnė D. Vilbik pakankamai moka lietuviškai, jokios tautinės nesantaikos nėra. Lietuviai neskriaudžiami ir apskritai Šalčininkų rajone viskas gerai.

„Na, gal pasitaiko vienas kitas veikėjas, pritvinkęs politinių ambicijų. Apskritai, iš Vyriausybės norėtume sulaukti ne tik įvairių plėtros programų, bet ir realios paramos“, – kalbėjo Z. Palevičius.

Paklaustas apie dvigubus gatvių pavadinimus Šalčininkų rajono meras atšovė: „Lenkiškus gatvių pavadinimus ant savo namų pasikabino savininkai. Privati nuosavybė – šventa ir neliečiama. Lenkiškų užrašų nori žmonės, o ne rajono valdžia.“

Šalčininkų rajono meras iš dalies teisus: ne visi šio krašto žmonės pasiduoda politiniams provokatoriams, kiršintojams. Paprasti lietuviai ir lenkai normaliai, kaimyniškai bendrauja. Ir gatvių pavadinimai jiems nėra svarbiausias dalykas.

Portalo žurnalistas užkalbino Kalesninkų pakraštyje grikių derlių dorojantį ūkininką. Paklaustas, ar jam labai svarbu, kad gatvių, įstaigų pavadinimai būtų rašomi ir lenkų kalba, jis juokdamasis vietos lenkų-baltarusių dialektu atsakė: „A mnie to do pia...y, mnie až salo domie bylo do starka.“ (Man tai nerūpi, man svarbiausia, kad namuose būtų lašinių ir degtinės.)

Kraštas nutautėjo tarpukariu

Žurnalistai pavėžėjo vietinį senuką, 89 metų Edvardą Miškinį, kuris patvirtino Lietuvos istorikų teiginius, kad Šalčininkų kraštas ne visada buvo lenkiškas, tokiu juo tapo 1920-1939 m. „pilsudskinės“ okupacijos laikais. 

„Vaikystėje mes kalbėjome lietuviškai, bet lenkų valdžia mus už tai barė, persekiojo. Dauguma mano bendraamžių lietuvių pasikeitė pavardes, mokėsi lenkų, o prie sovietų – rusų mokyklose“, – prisiminė senolis.

Keista matyti, kad dalis šio krašto žmonių nesusitaiko su mintimi, jog gyvena Lietuvos valstybėje. Tačiau jaunoji šalčininkiečių karta jau mąsto ir savo ateitį suvokia kitaip.

Žurnalisto kalbintos devintokės Indrė, Aneta ir Renata kilusios iš vietos lenkų šeimų, tačiau lanko lietuvišką mokyklą ir teigia beveik nemokančios lenkų kalbos, namuose su tėvais bendraujančios lietuviškai.

„Aš gyvenu Lietuvoje, čia ketinu dirbti, siekti karjeros. Todėl pirmiausia privalau gerai mokėti lietuvių kalbą“, – tvirtino Indrė.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko