Garsiausias samdomas žudikas V. Januškevičius apie 13 savo aukų: „Tai buvo tik darbas“

1/23
Teksto dydis:

Premjero Adolfo Šleževičiaus limuzinas važiavo Gedimino prospektu, kai nugriaudėjo galingas sprogimas. Pačiame Vilniaus centre. Prie Vyriausybės rūmų. Saulėtą gegužės popietę. Mieste kilo chaosas, gatvėse klykė specialiųjų tarnybų sirenos. Tuo metu Valerijus Januškevičius gėrė arbatą savo bute, tik už kelių gatvių. Išgirdęs sprogimą vyras suprato – užsakymas įvykdytas.

Vienas įžūliausių nusikaltimų Lietuvos istorijoje buvo įvykdytas 1995 metų gegužės 26 dieną. Samdomo žudiko bomba sprogo po verslininko Rimanto Grainio automobiliu. Prie pat Vyriausybės rūmų. Po kelių dienų bankininkas mirė ligoninėje.

Nusikaltimą įvykdė vilnietis V. Januškevičius. Jis vadinamas garsiausiu Lietuvos samdomu žudiku. Išskirtinis nusikaltėlio bruožas – savo aukas jis susprogdindavo. Už 13 žmonių nužudymą V. Januškevičius yra septynis kartus nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Šis nusikaltėlis niekada nebendravo su žurnalistais. Tačiau po 15 metų tylos jį prakalbino knygų apie mafiją autorius Dailius Dargis. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai samdomas žudikas davė interviu.

Nusikaltėlio išpažintis sugulė į trečiąją D. Dargio knygą „Vilniaus bomberio išpažintis“. Portalo lrytas.lt skaitytojams - pasakojimas apie neįprastą V. Januškevičiaus gyvenimą šešėliniame pasaulyje ir nusikaltimus.

Žudiko išpažintis nustebino atvirumu

Žurnalistas D. Dargis dar nebuvo parašęs nė vienos knygos, kai pradėjo galvoti apie išskirtinį interviu su garsiausiu Lietuvos samdomu žudiku V. Januškevičiumi. Žmogumi, apie kurį daug kas rašė, tačiau kurio niekam nepavyko prakalbinti.

Pirmąjį laišką D. Dargis parašė 2009 metais. Tuo metu kalinys buvo paniręs į gilią depresiją – buvo ką tik palaidojęs mylimą žmoną.

„Laiškais mes bendravome kelerius metus. Aš parašydavau į Lukiškes, o jis atrašydavo. Vis atsisakydavo kalbėtis. Sakė, kad dar nėra tam pasirengęs“, – prisiminė D. Dargis.

Galiausiai, praėjusiais metais, V. Januškevičius sutiko atsiverti ir papasakoti savo istoriją. Viską atvirai, neslėpdamas net nemaloniausių smulkmenų. Tačiau su viena sąlyga – po to interviu daugiau niekada nebendraus su žurnalistais.

„Įprasta, kad nusikalstamo pasaulio atstovai neigia savo nusikaltimus. Mane maloniai nustebino tai, kad Valerijus nieko neslėpė. Kartais jo atvirumas netgi šokiruodavo“, – pasakojo knygos autorius.

Ar V. Januškevičius gailisi dėl padarytų nusikaltimų?

„Labai sudėtinga į tai atsakyti. Jis gailėjosi, kad sugriuvo asmeninis gyvenimas, šeima. Tačiau teisino save tuo, kad žudymas buvo tarsi darbas. Man susidarė įspūdis, kad jam buvo tiesiog labai įdomūs techniniai dalykai. Valerijų žavėjo žudymo mechanikos paslaptys“, – apie pokalbius su samdomu žudiku pasakojo D. Dargis.

Tiesa, buvo epizodų, dėl kurių V. Januškevičių graužė sąžinė.

1996 metais samdomas žudikas bandė susprogdinti mafijos atstovo, su „Vilniaus brigada“ susijusio Jurijaus Kriukovo automobilį. Tačiau sprogmuo atsikabino nuo transporto priemonės ir nukrito gatvėje greta Vilniaus geležinkelio stoties. Bombą netyčia kliudė iš mokyklos ėję mažamečiai vaikai. Jie patyrė sunkias traumas.

Žudyti pradėjo paauglystėje

Nusikaltėlio „karjerą“ V. Januškevičius pradėjo dar mokydamasis profesinėje mokykloje.

Kartą dėl pravaikštų jis neteko stipendijos, todėl bijojo grįžti į namus pas tėvus. Savo problemą išsprendė paprastai – apiplėšė tranzuojantį žmogų. Per grumtynes jaunuolis savo auką nušovė. Nužudytasis buvo KGB darbuotojas.

Už tą nusikaltimą V. Januškevičius dešimtmečiui neteko laisvės. Tada jam buvo 16 metų.

Kalėjime jis susipažino su būsimais savo bendrais.

„Tai buvo žmonės, verti Oušeno vienuoliktuko vardo. Vienas – buvęs boksininkas, kitas – choro dainininkas. Iš kitų Lietuvos grupuočių išsiskyrė tuo, kad keli jų prijautė menui. Jie nebuvo nusikaltėliai iš prigimties. Tiesiog žmonės, kurie suklydo, paslydo ir turėjo paragauti kalėjimo duonos“, – apie V. Januškevičiaus kalėjimo draugus pasakojo žurnalistas.

Iš kalėjimo V. Januškevičius išėjo anksčiau, nei buvo numatyta.

23 metų jaunuolis bandė kabintis į gyvenimą, ieškojo darbo, tačiau jam nesisekė. Todėl 1992 metais jis susitiko su kalėjimo draugais ir nusprendė imtis nusikaltimų.

Žudė tuos, kurie priešinosi

V. Januškevičiaus veikla smarkiai skyrėsi nuo kitų to meto nusikaltėlių. Jis su bendrais vykdė žaibiškus plėšimus. Pavyzdžiui, atimdavo pinigus iš vadinamųjų valiutos keitėjų, inkasatorių, šešėlinių milijonierių.

Dažnai tokie užpuolimai pasibaigdavo smurtu ar net nužudymais.

Plėšikas tikino, kad niekada neplanavo savo aukų žudyti. Tiesiog taip jau išeidavo, kad apiplėšiami žmonės priešindavosi.

Iš savo aukų nusikaltėliai pagrobdavo dešimtis tūkstančių dolerių. Tais laikais tai buvo labai didelės sumos.

Grobį dalindavosi visi nusikaltimo dalyviai: plėšikai, planuotojai, informacijos rinkėjai ir kiti.

„Buvo keli kriminaliniai veikėjai, kurie rinkdavo informaciją apie pasiturinčius asmenis, jų turtą, keliones ir pan. Tą informaciją jie perduodavo tarpininkui. O tarpininkas – Valerijui. Visi gaudavo savo dalį nuo grobio“, – aiškino D. Dargis.

Tylenis sukrėtė Lietuvą įžūlumu

Po sėkmingų apiplėšimų V. Januškevičiui buvo pasiūlyta nužudyti keletą garsiausių Vilniaus nusikaltėlių. Jis tapo samdomu žudiku. Šaudydavo ir sprogdindavo pagal užsakymus.

Kas buvo tų nusikaltimų užsakovai – nežinoma. Užkulisiuose kalbama, kad tarp jų buvo gerai žinomų Vilniaus verslininkų.

„Jis buvo paprastas žmogus. Iš pažiūros, niekuo neišsiskiriantis, gyveno ramų gyvenimą. Bet tuo pačiu metu jis darė labai įžūlius ir didelio atgarsio sulaukusius nusikaltimus. Net nusikalstamo pasaulio autoritetai nežinojo, kas ten Vilniuje siaučia“, – apie V. Januškevičiaus veiklą pasakojo knygos autorius.

Pirmasis užsakymas – verslininko R. Grainio nužudymas. Tai buvo garsiausias V. Januškevičiaus nusikaltimas. Įvykdytas lygiai prieš 18 metų.

Didelį visuomenės susidomėjimą sukėlė dėl savo įžūlumo: garsus Lietuvos verslininkas buvo susprogdintas vidury dienos pačiame sostinės centre, prie Vyriausybės rūmų.

„Tuo metu net buvo svarstoma, kad nusikaltėliai bandė pasikėsinti į premjerą. Tada A. Šleževičius buvo nemėgstamas ir kitų politikų, ir verslininkų. Tačiau Valerijus man dievagojosi, kad tai niekaip nesusiję su politika. Greičiausiai, tik atsitiktinumas, kad automobilis sprogo prie Vyriausybės rūmų. Jis pasakojo, kad bomba turėjo suveikti kiek vėliau“, – kalbėjo knygos autorius.

Teigiama, kad už tą operaciją samdomas žudikas gavo 10 tūkstančių dolerių.

„Įvykdęs vieną pelningą užsakymą jis vėl pasitraukdavo į pogrindį. Laukdavo kito pasiūlymo“, – paaiškino žurnalistas.

Po verslininko R. Grainio nužudymo vienišas sprogdintojas sulaukė daug darbo pasiūlymų. Buvo siūloma nužudyti ir verslininkų, ir žinomų nusikaltėlių. Kartą jis net sulaukė užsakymo per vieną dieną susprogdinti tris nusikalstamo pasaulio veikėjus.

Savamokslis sprogdintojas

Samdomas žudikas pasakojo, kad didelę dalį pinigų išleisdavo ginkluotei pirkti.

„Valerijus viename iš Vilniaus miškų buvo užkasęs panašaus dydžio ginklų arsenalą, kokį turėjo Tulpinių grupuotė. Šautuvai, bombos, šoviniai“, – pasakojo D. Dargis.

Nusikaltėlis sprogmenis gamindavo pats. Pirkdavo medžiagas ir konstruodavo savo garaže, viename Vilniaus miegamajame rajone. Jis fanatiškai domisi technika.

Sprogmenys suveikdavo ne visada. Pavyzdžiui, verslininką R. Grainį arba nusikaltėlių autoritetą J. Kriukovą pavyko susprogdinti tik iš trečio karto. Tiesa, pastarasis liko gyvas, nes sprogstamosios medžiagos buvo per mažai.

„Valerijus niekada netarnavo armijoje, interneto ar filmų apie sprogdinimus irgi nebuvo. Jis buvo savamokslis. Po tų nepavykusių bandymų nusprendė, kad reikia baigti sprogdinimus, ir vėl griebėsi šautuvo. Valerijus buvo vienas geriausių šaulių Lietuvoje. Sovietmečiu net yra dalyvavęs tarptautinėse šaudymo varžybose“, – sakė knygos autorius.

Pakliuvo per techninę klaidą

Paskutinį savo nusikaltimą V. Januškevičius įvykdė 1998 metais. Tai buvo dviguba žmogžudystė. Samdomas žudikas prabangiame automobilyje nušovė pasiturintį sostinės verslininką ir žmoną.

Kaip nusikaltėlis buvo sulaikytas – tiksliai nėra žinoma.

Neoficialiai teigiama, kad didelis technikos gerbėjas V. Januškevičius pakliuvo per techninę klaidą. Nušovęs paskutines savo aukas jis paėmė nužudytojo mobilųjį telefoną, įsidėjo savo SIM kortelę ir kažkam paskambino. Nors pokalbis buvo labai trumpas, tačiau, spėjama, kad būtent tada jį ir susekė policijos pareigūnai.

Svajoja padėti pareigūnams

Dabar garsiausias samdomas žudikas V. Januškevičius gyvena Lukiškėse. Sporto salėje kartais susitinka su kitu garsiu to laikmečio nusikaltėliu Sigitu Gaidjurgiu. Šis pasakojo, kad apie V. Januškevičiaus nusikaltimus tais 1992–1998 metais kalbėjo visas šešėlinis pasaulis.

Buvęs samdomas žudikas žurnalistui D. Dargiui prasitarė, kad kartkartėmis norėtų dirbti su policijos pareigūnais – padėti išaiškinti sudėtingus nusikaltimus.

„Jis juk puikiai žino, kaip veikia šitas mechanizmas. Todėl norėtų padėti išaiškinti samdomų ar serijinių žudikų, maniakų nusikaltimus“, – apie garsiausio samdomo žudiko svajonę pasakojo knygos autorius D. Dargis.

Knygoje – ir apie sprogdinimų istoriją

* „Vilniaus bomberio išpažintis“ yra trečioji D. Dargio knyga.

* Apie nusikaltimus ir gyvenimą pasakos ne tik V. Januškevičius, bet ir jo artimieji.

* Taip pat teisėsaugininkai. Net politikai. Pavyzdžiui, buvęs premjeras A. Šleževičius.

* Knyga bus pristatyta gegužės pabaigoje Vilniaus Lukiškių kalėjime.

* Šią knygą D. Dargis leidžia savo lėšomis, gautomis pardavus pirmąsias knygas.

* Žurnalisto knygos „Tikroji Daktarų istorija“ ir „Kruvinasis mafijos maršrutas“ parduotos tūkstantiniais tiražais.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko