This site uses cookies to ensure that we deliver you the best user experience. By continuing to browse the site you are agreeing to our use of cookies. For more information please see our COOKIE POLICY.

Saugomų teritorijų smegduobės

Aldona Svirbutavičiūtė ("Ūkininko patarėjas")

Trakų rajono ūkininkas, miško savininkas Kazimieras Šiaulys padovanos sodybą Trakuose tam, kas inicijuos protingą humanišką įstatymą.

Šiandien gyventi saugomose teritorijose – kraupi bausmė vien dėl to, kad čia kadaise gyveno ar tebegyvena seneliai ir tėvai, atgavę savo žemės nuosavybę, bet praradę vertybinius pamatus, laisves ir teises būti savo laimės kalviais. O kai tik įstatymų leidžiamoji valdžia puola taisyti ir tobulinti žmogaus lūkesčius žlugdantį įstatymą, nieko gero tikėtis neverta.

Tai pajuto tūkstančiai mūsų piliečių, patekusių į Saugomų teritorijų įstatymo smegduobes. To vieno įstatymo pėdsakais ir jo vilkinimo priimti pasekmėmis pasidomėti paskatino Lietuvos miškų savininkų asociacijos surengta konferencija „Kaimo plėtros ir aplinkosaugos iššūkiai: dabartis ir ateities perspektyvos“.

Laukia dar viena invazija?

Įstatymų leidžiamoji valdžia prabudo tuomet, kai gražiausios Lietuvos vietos Trakuose, Labanore, Tauragnuose prie ežerų ir upių, pamiškėse ir giriose buvo išgrobtos ir užstatytos vilomis ir pirtelėmis. Tada buvo nutarta – gana, savi jau viską turi, dabar metas saugoti, kas dar beliko. Saugomų teritorijų ir kitų įstatymų pataisos užveržė kilpą vietos gyventojams, kurie tapo pirmieji taikiniai uždraudžiant viską, išskyrus teisę kvėpuoti tėviškės oru sukežusioje pirkioje. Tokių įkaitų – keliolika tūkstančių, keletą metų kovojančių dėl savo vertybinių teisių. Valdžia savo pažadus spėjo užmiršti, tad įstatymo projektas it šmėkla klaidžioja Vyriausybėje, Aplinkos ministerijoje, Seime.

Įstatymas taisomas pavėluotai ir kažin ar kas besuskaičiuos, kiek žmonių buvo išstumta iš savo gyventų vietų, palikusių jas dėl gausybės draudimų ir apribojimų. Saugomų teritorijų tarnybos vadovai, daugybę kartų spėję sudalyvauti rezonansiniuose ir skandalinguose ponaujos varymo iš rojaus vajuose, vis kartojo, kad jų įstatymas niekuo dėtas. Atvirkščiai, jis gina saugomas teritorijas nuo nedorėlių invazijos. Jiems nerūpėjo paprasto žmogaus, ilgiausiai gyvenančio tokioje teritorijoje, padėtis. Mat kita gausybė nuorodų, kaip tvarkyti savo gyvenimą ir nuosavybę, buvo surašyta žemės reformos, miškų, vandenų, teritorijų planavimo ir kituose aktuose bei bendruosiuose ir detaliuosiuose planuose, planavimo schemose, reglamentuose, metodikose ir instrukcijose.

Jų džiunglėse galima galą gauti. Matyt, Saugomų teritorijų įstatymo priėmimo vilkinimas nėra atsitiktinis veiksmas. Telieka giliau pasikasti, kokią įtaką jis daro teritorijų planavimui, bei atsakyti į klausimą, o kam tai naudinga. Visuomeninės kraštotvarkos draugijos valdybos narys, vienas saugomų teritorijų steigimo iniciatorių Rimantas Klimas įsitikinęs, kad dabartinė saugomų teritorijų politika tarnauja žmonių išvarymui iš gražiausių gamtos kampelių. Kam jie atiteks? Laukia dar viena žemgrobių invazija? Teritorinio planavimo miglos debesys

Kam šiandien tarnauja teritorijų planavimo griozdiška sistema, kurią supranta tik keletas nusipelniusių bendrovių?

„Man teko susipažinti su Ignalinos rajono bendruoju planu. Jis paremtas dešimtimis įstatymų, bet svarbiausias jų – gamtinio karkaso nustatymo faktas. O to karkaso sistema – jau Saugomų teritorijų įstatymo reikalas. Ignalinoje gamtinis karkasas sudaro 73 proc. rajono teritorijos, apipintos gausybe draudimų, ribojančių normalaus ir protingo gyvenimo galimybes. Gamtinis karkasas ir saugomos teritorijos rajone užima net 50 proc. žemės ūkio paskirties žemės, o visur siūlomas ekstensyvus ūkininkavimas. Paradoksas, ir tiek. O kur dar reglamentai, parašyti nesuprantama kalba. Kitaip tariant, tokio plano rengėjai dirba ranka rankon su tais, kuriems maga visą Lietuvos teritoriją paversti draudimų zona su kai kuriomis išimtimis,“ – teigė R.Klimas.

Paskaitykime, kas rašoma plane apie rajono užstatymo tipą. „Taikomas polifunkcinėse zonose, kuriose galima esama ir naujai formuojama išsklaidyta mažo intensyvumo naudojimo technogenizuota žemėnauda kitoje žemės paskirtyje.“ Įdomu, kam rašomi tokie reglamentai. Nebent ufonautams iš kitų planetų. Aišku kitkas. Po visais aukšto pilotažo žodiniais viražais slypi kitos povandeninės srovės. Pirmenybė rajone tenka ne bendrajam teritoriniam, o Saugomų teritorijų įstatymui ir gamtinio karkaso specialiajam planui.

Pažvelgus į dangų projektuojamos ir gyvenvietės, nepamirštant priminti – ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Tad kas, kur ir kaip projektuoja Lietuvos kaimų stagnaciją ir mirtį? Griežtindami įstatymų laviną, vilkindami juos priimti, neįsileisdami kaimo žmogaus minčių, kaip reikia tvarkytis, artėjame prie 2012 metų slenksčio, kai pradės galioti konstitucinė pataisa, leidžianti parduoti žemę užsieniečiams. Tad į kieno rankas perleisime ir kokia kaina parduosime šiandien nuo Lietuvos žmonių įnirtingai saugomas teritorijas? Kieno berniukai dar sykį nusiaubs Lietuvos kaimą?

Žmogus - gamtos priešas?

Nusipelnęs Lietuvos miškininkas Algirdas Antanas Brukas pasiūlė nuo skambių lozungų pasukti realios gamtosaugos link. Jis klausė: kokių galimybių turi nuosavoje valdoje besitvarkanti šeima, gyvenanti saugomoje teritorijoje? Jo manymu, šiandien žmogus laikomas gamtos priešu. „Priimamuose aktuose stinga ne tik ekonominių pasekmių vertinimo, bet ir socialinių klausimų reglamentavimo. Jie tarytum tyčia skandinami miglose. Jei saugomų teritorijų planavimo dokumentuose būtų aiškiai nurodyta galimų naujų statybų vietos ir jų reglamentas, žmonių gyvenimas būtų paprastesnis. Tačiau tuomet nebūtų skandalų. Juk taip populiaru kilti į kovą prieš bet kokias statybas“, – samprotavo A. Brukas.

Trakų rajono ūkininkas, miško savininkas Kazimieras Šiaulys – kaimo vaikas, gimęs, augęs ir dabar gyvenantis kaime. Su įstatymų painiava ir prieštara jam teko susidurti ne tik juos skaitant, bet ir taikant savo gyvenime.

„Šiandien kalbame apie įstatymuose užkoduotus draudimus ir jų vis dar maža, jie vis dar plėtojami. Bet reikėtų kalbėti apie gynybą. Šiandien turime gintis nuo blogo maisto, nuo šilumos ir elektros tinklų kainų, nuo vandenų nuotekų, nuo biurokratų ir nuo valdžios. Gintis, vadinasi, pabėgti gyventi į kaimą, į savo trobą. Noriu pasiūlyti tam ministerijos valdininkui ar parlamentarui, kuris sukurs įstatymą be draudimų, be tabu, leidžiantį kaimo žmogui gyventi pagal vertybes, padovanosiu sklypą sodybai Trakuose prie ežero!“ – ištarė K.Šiaulys.

Seimo narė Dalia Kuodytė piktinosi, kad žmonės, gyvenantys saugomose teritorijose, buvo pavadinti gamtos priešais. „Kas kaltas, kad jie nebenori draugauti? Ne su gamta, o su pareigūnais, kurie jų vilčių nepateisina, o įsikibę laikosi netobulų, korupcinių įstatymų raidės. Su tais vietos gyventojais nesikalbama, pirmiausia sukeliamas konfliktas, po to gesinamas gaisras. Kalbame apie kažkokį mistinį „reindžerį“, kuris ateis ir išmuš savo tiesą kumščiu. Jau ir taip apsupti žiedu institucijų, kurios baudžia, kontroliuoja, gaudo. O kas auklėja? Mes turime atsigręžti į žmogų, kuris ir yra svarbiausia kraštovaizdžio vertybė“, – gynė kaimo žmones Seimo narė.

Vizijos miršta ir vėl atgimsta

Kraštovaizdžio architektas Alvydas Mituzas priminė, kad Rimantas Klimas buvo tas iniciatorius, raginęs kurti saugomų teritorijų sistemą, darbavosi prie pirmųjų metmenų projekto ir vadovavo šiai tarnybai, buvo paskirtas ministru. Dabar jis vėl pakilo į mūšį, tik šįkart kariauja su perlenkimais. Pasidžiaugęs, kad pritariančių protingiems sprendimams žmonių ratas plečiasi, architektas patikino, kad reikalingi įstatymai ir reglamentai, bet jie turi tarnauti žmogui.

„Gyvename praradimų laiku, trečdalis Lietuvos išvažiavo, kaimai sunyko, juose neliko gyvybės.

Tad kodėl norime numarinti net ir tai, kas dar vienur kitur kvėpuoja? Reikia gaivinti tuos išmirusius kaimelius ir džiaugtis, jei tik atsiranda, kas nori ten šeimininkauti. Mes dabar giedame „Ąžuolai žaliuos“ ir naikiname... žmones. Vėl atgimsta primiršta genocido formulė – nėra žmogaus, nėra problemos. Neleiskime įsigalėti inspekcinei valstybei. Pražūsime visi“, – aštrino klausimus architektas A. Mituzas.

Teisingumo viceministras Gytis Andrulionis pabrėžė, kad saugomų teritorijų teisiniam reguliavimui reikalingi pokyčiai. Nauja Saugomų teritorijų įstatymo redakcija jau parengta ir kardinaliai taisoma Seime. Teisininkai siūlė peržiūrėti Teritorijų planavimo įstatymą, identifikuoti kriterijus jų steigimui ir atsakyti į pagrindinį klausimą, ar pagrįsti ribojimai ir draudimai tose teritorijose. Gal šis įstatymas susilauks didesnio valdžios dėmesio, o ne praslinks kaip debesėlis svarstymų jūroje?

Profesorė Kazimiera Prunskienė priminė, kad žemė, kurioje gyvename, turi turtinti žmones. Jos tikinimu, dar daug žemės be šeimininkų. „Apleistos, nedirbamos žemės – mūsų bėda ir gėda. Dabar galima, pasinaudojant ES lėšomis, apželdinti apleistus plotus, leiskime ir skatinkime žmones imtis iniciatyvų. Būtų apmaudu prarasti tuos laukus. Juk artėja metas, kai užsieniečiai pradės pirkti mūsų žemę. Prarandant didžiausią mūsų turtą ir vertybę, galime prarasti ir valstybę“, – perspėjo profesorė.

Tarp žemės ir debesų

Daug aštrių kritikos strėlių paleista Aplinkos ministerijai. Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras strėles gaudė ir laidė atgal. Kaimas nyksta visoje Europoje, teigė jis. „Todėl susirūpinta kraštovaizdžiu, jo apsauga ir tvarkymu. Siekiama, kad dingęs kaimas neišnyktų. Mes keliame klausimus, kaip išsaugoti kraštovaizdį, jį naudojant. Tam reikia ir naujų įstatymo pamatų. Seime dirba sudaryta darbo grupė, gal kitąmet ir bus parengtas projektas. Matome, kad reikia paprastesnės sistemos. Tai, ką kitos valstybės pasiekė per šimtmečius, mes norime padaryti per dešimtmetį“, – komentavo V. Bezaras.

Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė patikino, kad ne viskas juoda, kas juodai piešiama. Pasak jos, saugomos teritorijos nėra tas Damoklo kardas, kabantis virš tose teritorijose gyvenančių žmonių. „Leidžiama atkurti buvusias sodybas, tik privaloma laikytis Teritorinio planavimo įstatymo. Nereikia nukrypimų. Mes matome ir nepagrįstus apetitus statyti, plėsti, urbanizuoti gražiausius gamtos kampelius. Nesame pagrįstų vilčių žlugdytojai, tad nereikia belstis į neuždarytas duris, tereikia ateiti ir jas atidaryti“, – sakė R. Baškytė.

Krekenavos atstovas iš vietos šūktelėjo, o ką jūs įgyvendinote iš tų pažadų, kuriuos girdėjome prieš porą metų? Tuomet vietos gyventojai surengė keletą akcijų prieš Saugomų teritorijų įstatymo pataisas, kurios apribojo žmonių galimybes. Įstatymo galiojimas buvo sustabdytas, bet žmonės palikti įkaitais, apsuptais jų teises ribojančiais aktais.